Sveiki sveikučiai!
Parėjau į savo taip vadinamą „cabin“. Kajutė nebloga su dviejų aukštų lova. Kad ir kaip reikalavau nepaėjo korta už ačiū išsireikalauti nemokamai dvivietės kabinos vienam, tai kainavo papildomus 20eur. Tiek to, geriau nei miegoti su furistu kuris dainuos savo dainą, kuri nėra lyriška, gal daugiau galėtų būti pavadinta atsikartojančiu knarkalu. Esu vienas kajutėje, ir man priklauso abi lovos, viena viršuje, kita apačioje. Pirmą naktį laimi apatinė lova, o antras aukštas jaučiu paeis rytoj. Reikia išbandyti abi, kad jau vienas.
Diena prasidėjo, daugiau nei įdomiai, kaip jau minėjau video bloge, be kavos ir be grikių. Susipakavus sulaukiau pirmo dienos siurprizo. Užkūrus Alpą, jį apšilti palikau ant vadinamo „patsoso“. Bemontuojant daiktus, jis ėmė ir užgeso. Taip dažnai būna, bet kai pradėjau jį kurti iš naujo jis pradėjo ožiuotis ir tai tikrai yra pirmas kartas kai Alpas man pradėjo rodyti ožius. Pabandęs dar porą kartų, pradėjau galvoti, kad man uoste reikia būti 10, o laikrodis mušė 9:40. Mano visi iššūkiai pavirto į problemą. Susikeikiau, rusiškai, nes čia priimta taip. Pasakiau Alpui, nu čio družok, davai zavadis. Jis nesuprato kol jo nepakėliau nuo „gulinčios“ padėties. Tada jis šiek tiek pasiožiavęs vis dėl to burptelėjo ir stebuklingai užsivedė. Ir vėl pasaulis nušvito iššūkiu spalvomis. Pajudėjau link uosto. Atlėkiau čia, su vėjeliu, privažiavęs eilę sustojau ties dvejais vokiškais vintažiniais BMW. Nors atrodė, kad čia jau reiks laukti, mes su vokiečių pora pasisveikinę pajudėjom dar į priekį. Prasibrovėm per eilę iki pat pradžios, pralenkdami labai gerai atrodantį lenkų džipą Nissan Patrol Bet kaip pamatysite nuotraukose, ten likę tik jo formos. Mačekas paėmė jį į rankas ir susikonstravo tikrą bekelės monstrą, su visais patogumais. Bet grįžkime į laiko juostą, sustojus prie vartų į laivą, susipažinau su Danieliu ir Lili. Nuostabūs ir labai inteligentiški žmonės, pedagogai iš Berlyno, keliaujantys su dviem mano amžiaus bymeriais (BMW). Pasirodo, jie Odesoje nusipirko kelto bilietus į kajutę sau, bet neturėjo bilietų savo mieliems moto. Atrodė šiek tiek pasimetę, nors kai pagalvoji atrodyčiau ir aš taip pat, tokioje košėje nešnekėdamas rusiškai. Susipažinom ir išsiaiškinęs jų problemą, nusprendžiau jiems padėti. Jiems kaip ir man, reikėjo nuvažiuoti į įžymųjį „Borei“ ofisą, ten jie, kaip ir aš pasiėmė bilietus sau, bet baikams negalėjo nusipirkti, nes pasirodo prie „Borei“ ofiso, bankas ketvirtadieniais turi išeiginę. O čia pasirodo, reikia banko, kad galėtum atsiskaityti už bilietus. Todėl iš to ofiso, esančio visai prie uosto, pasiuntė tiesiai į dokus. Ten mes ir susitikome, paaiškėjo kad čia prie pat vartų į uostą jie turėtų rasti dirbantį banką ir apsimokėti už baikus. Deja, toks nurodymas, čia nieko nereiškė, lakstėme kartu su Danieliu ieškodami to „banko“. Mums buvo pasakyta, pabelskite į langelį ir jis bus atidarytas, tik niekas nepaminėjo kad tas langelis iš vidaus pusės uosto, jau pravažiavus vartus. Tokių kaip Danielis ir Lili buvo gal dar dešimt, ir tie patys lenkai su ekstravagantiškai atrodančiu Nissan Patrol. Nukulniavau prie langelio per kurį pėstute praleidinėjo žmonės ir pasiklausiau kur čia bankas. Man buvo atsakyta kad čia va iš kairės. Žodžiu sovietinė bobutė kaip ir visi kiti aplinkui malė šūdą. Supratome visi, ne tik mes, o ir čekas su šeima ir dar daugiau žmonių kad reikia „ždat“ (laukti), arba kaip Ispanijoje – sako manjana. Taip ir laukėme, net aš įsivėliau nors pas mane buvo jau bilietai, tai nieko nereiškė, nepaliksi juk moto brolių ir seserų bėdoje. Apsižvalgius neužilgo priartėjo prie mūsų ir lenkų porelė Mačėj ir Monika su savo tikrai klyną pakertančių džipu. Visiem reikėjo bilietų. Prasinervinę visi iki paskutinės minutės sulaukėme, turbūt taip vadinimo UKRferry „fikserio“, kuris mums paaiškino kad neverta belst į tą langelį kur išlindo kažkoks labai užtinęs asmuo ir visus išvaikė. Bankas iš vidinės pusės, išdavė popieriukus kad galėtume užvažiuoti į vidų. Tai buvo pirmas iš milijono popieriukų kuriuos gavome viduje ir nešėme kitiems, kad išduotų dar pora, ir taip be galo, per ateinančias 6h. Ukrferry fikserio pasirodymas visiems įnešė vilties. Prie mūsų prisijungė ir visai bilietų nebeturintis prancūzas su dviračiu. Jam deja nebepasisekė gauti bilieto į šį reisą, nors laivas ir nebepilnas, bet biurokratija čia tokia didelė kad tikrai nesuspėtų visų niuansų susitvarkyti ir patekti į vidų. Nusiminė senukas. Jis mina iš Prancūzijos į Pekiną, taip gerai išgirdote, į Kiniją. Pademonstravo savo kilometražą, jau 4,5 tūkstančio kilometrų. Drąsu, visi palinksim galva lenkai aš ir vokiečiai.
Daniel ir Lili, čia rytų Europoje lankosi jau ne pirmą ir ne antrą kartą. Jie čia važinėja jau turbūt daugiau nei 10 metų. Lili gimusi Austrijoje, Daniel grynakraujis Berlyno gyventojas. Jie kaip ir aš važiuoja į rytus ir kaip supratau ieško panašių nuotykiu kaip aš. Nori pajusti tos laiko mašinos suktelėjimą atgal, pamatyti vėl ir vėl kaip buvo ir pas juos kažkada ir pas mus Lietuvoje. Danielis, gyveno rytinėje pusėje Berlyno iki momento kai jį bandė paimti į armiją, jis nenorėjo joje tarnauti, kažkodėl suprantu kodėl. Kreipėsi į teismą, nepadėjo, tada vargais ne galais susitvarkęs popierius pabėgo į Vakarų Berlyną. Aš jų paklausiau, kaip čia taip atsitiko, kad jie abu ant baikų, juk nėra tai labai įprasta. Sudėtingi keliai, sunkios kelionės dienos, mane žavi kad jie abu tuo mėgaujasi. Lili susipažinus su Daniel, po pirmos kelionės dviese vienu motociklu, išsilaikė teises. Danielis visų galų meistras nupirko Lili BMW 90 GS Dakar (dėl modelio galiu klįsti) už 90 eurų, viską sutvarkė, ir prikėlė senutį moto iki važiuojančio. Kaina, žinoma, irgi išaugo iki panašiai 2k eurų. Tada, kaip jie sako, buvo tai pigu, dabar už šiuos moto gautum žymiai daugiau nes jie jau pasidarė vintažiniais. Nuo to momento jie lekia laukais palaidais plaukais po Rytų Europą jau į nesuskaičiuojamą kelionę. Taiko jie link Armėnijos, turi ir Rusijos vizas, bet dėl moto gedimo prieš pat kelionę (keitė švaistiklius) užsivėlino išvažiuoti todėl į Rusiją turbūt nebespės. Išvažinėję jie viską. Buvę Lietuvoje, Suomijoje, Latvijoje, Ukrainą jau pažįsta kaip 5 pirštus, lankėsi dar iki karo ir po jo Charkove, Donetske. Pajutau labai panašių kelionių alkį pas juos, kaip ir pas mane. Prieš kelis metus jie išvažinėjo 10tis Ukrainos miestų, ir kalbino vietinius, apie tai kaip jie jautėsi iki karo, ir po jo. Važinėjo su vertėjais surinko galybę medžiagos, ir kažkada tai sudės į knygą, žavu. Mes irgi neapsiėjome be diskusijų, dėl Ukrainos padėties. Danielis papasakojo kas jį labai nustebino Charkovas. Šis miestas yra labai arti Rusijos sienos ir natūraliai tikėtumeisi kad žmogus bus į rytus orientuoto mąstymo. Bet tai nepasitvirtino. Paklaustas, kokia kalba bendrauja kasdieniniame gyvenime jis nustebino net tik Danielį bet ir vertėją, kurio draugas jis ir buvo. „Žinot, dabar bendrauju rusiškai, nes bendraujančius ukrainietiškai pradėjo lyginti su naciais“. Kalbintas žmogus buvo patriotiškai nusiteikęs, bet kraupu kai pagalvoji kokioje siaubingoje padėtyje atsidūrė visas tas Ukrainos kraštas. Lauksim knygos, ir tikėsimės kad ji bus išversta į anglų, paraginau juos paskubėti ir pakviečiau dar kartą į Lietuvą.
Antra maloni pažintis su lenkų „Džipistų“ porele, Monika ir Mačėj. Šie linksmų plaučių žmonės iš miestelio esančio netoli Krokuvos. Keliasi keltu į Gruzija, kol jų kita dalis komandos, 4 džipai yra pakeliui aplink Juodąją jūrą. Visi jie susitarė susitikti Tbilisyje ir toliau tęs savo odisėją per kalnus ir grynų gryniausią „offroad‘ą“ bekelę. Mačėj, užsiima paralono pjaustymo įrenginių gamyba, verslas sekasi gerai, todėl turėdamas auksines rankas, kaip jo žmona sako, susikonstravo džipą kurio pavydėtų daugelis džipinėtojų. Mes, moto keliautojai dažnai sulaukiam nemažai dėmesio, kur bebūtume. Visiems įdomu kas iš kur ir į kur keliauja su moto. Šį kartą dėmesio centre buvo lenkų porelė. Visiems atsidarė žapteliai pamačius tokio dydžio ir gražumo džipuką, kuris sveria 4 tonas, variklis įdėtas iš BMW. Viduje viskas sukonstruota Mačėj rankomis, ir kaip jis pats sako antro tokio nėra. Šaldytuvai, elektra, virtuvė, palapinė ant stogo, išsilankstanti dušo kabina, pjaustymo lentelė išvažiuojanti kaip stalčius, geriamo vandens rezervuaras, prausimuisi skirto vandens talpa, viskas padaryta su meile ir apgalvota. Ant galinių durelių net visas įmanomas Fiskar komplektas. Pastarąjį, ne kartą bandė pasienyje nukabinti, nes ten ir kirvis ir peiliai didumo nemenko. Mačėj apgalvojęs viską, kai pradeda kabinėtis prie tokių dalykų jis parodo lipduką ant lango, kuriame tarptautinių specialiųjų pajėgų organizacijos ženklas. Ne visi, čia rytuose jį atpažįsta, bet kas žino iškarto nurimsta ir nesikabinėja. Įdomu kad lipduką jis gavo iš draugo, jis niekaip nėra su tuo susijęs :). Šios porelės laukia įdomi kelionė kaip ir mūsų visų.
Tai grįžtant prie sistemos uoste, patekti pro pirmus vartus reikia iš UKR Ferry fikserio gauti lapelį, jį įvažiuojant reikia atiduoti prie vartų stovinčiam sovietmečio ir degtinės perkreipto veido pareigūnui. Toliau, oficialus kelias būtu, gauti antspaudą ant vienos iš tech. paso kopijų dėl ekologijos, nežinau kokios dar ekologijos ir apie ką bet takoj pariadak zdės. Tech. paso kopijų užmiršau pasidaryti išvažiuojant, bet vieną man padarė automatiškai „Borei“ ofise. Kadangi čia tvarka keičiasi kaip orai Lietuvoje, šį kartą fikseris pasiskambina kažkam ir sako. „ai, važiuok tiesiai į muitinę“. Aš šį kartą visur varau pirmas, ir po to pasakoju ką reikia daryti lenkams ir vokiečiams. Aš kalbu ir rusiškai ir angliškai, tai mane padaro labai parankiu draugu 😉 mokykitės jaunimas rusų, tai labai naudinga kalba šiais laikais, o jei dar keliaujate į rytus, nepakeičiama. Atmovęs iki vieno iš n pastatų, lendu gilyn, ieškau to muitininko. Rankose, pasas, tech. pasas, kelto bilietas, draudimo niekas netikrino. Muitininkas leidžia sau užbaigti maigyti telefoną, tai trunka kokias 4 minutes aš stoviu šypsausi. Jis paima kopiją uždeda antspaudą ir kopiją pasilieka sau, sakau kas toliau, sako laukit, pasakys kas kaip. Aš išeidamas suprantu kad nei kas sakys nei ką bet sistema aiški – „Ždat“. Jokių ženklų nuorodų čia nėra, ir kaip suprantu greituoju laiku nežada atsirasti, ir va šitoj vietoj man tiesiog neaišku kodėl, nes visiems ir patiems biurokratams būtų paprasčiau nes puse keliaujančių žioplinėja kur nereikia, vaikšto, erzina ir pareigūnus ir patys nervinasi. Aš turėčiau idėjų, kaip ten viską sutvarkyti, manot tai kažkam įdomu? Tuo tarpu išsigandę vokiečiai ir lenkai vis dėl to suranda banką, jis antram aukšte, o mes beldėm į langelį iš išorės, kuris nėra niekaip susijęs. Mums taip nurodė tame pačiame pastate sėdinti prie langelio bobutė. Nu ir galvoji sau žmogus, ar debilai čia dirba ar neįgalūs? Kas jiems trukdė kaip žmonėms pasakyti, kad užeikite į vidų į antrą aukštą? Jie apsimoka už transportą ir mes visi palikę po tech. paso kopiją išsirikiuojame laukti kas bus toliau. Taip laukėme 3h. Tada atėjo, tikrintojai, juodai apsirengę, piktai nusiteikę ir dar su fainu šuniuku, kuris deja yra priklausomas nuo narkotikų, ir uoliai jų ieško. Manęs eilinį kartą klausią tų pačių klausimų, savigynos priemonių turite? Ginklų? Marihuanos?, sakau nieko neturiu, paklausinėja kas krepšiuose, ir aš jau sekundėlei patikėjęs kad čia bus viskas papasakoju. Apie droną niekada nešoku sakyti, tai jautri tema visiems. Jis nesustoja, pradeda nuo terbos ant bako, ten randa mano gintarinius suvenyrus, pasiėmiau varlyčių su gintariukais iš Palangos, ir pakabukų, atiduodu žmonėms kurie man padeda arba jei apsikeičiam suvenyrais. Pareigūnui užkliūna, pradeda atidžiai apžiūrinėti, paaiškinu, bet vis tiek nepatinka šiaip ne taip pasitaręs atstoja. Taip kabinėjasi prie visų akmenukų ir geros energijos amuletų kuriuos esu gavęs iš brangių žmonių, laimei ir sėkmei kelionėje. Apžiūra tęsiasi, beda pirštu į vieną iš krepšių gale, sako ar nėra čia ginklų? Aš norėdamas atsakyti kad čia ginklų nėra, pasakau kad čia ginklai, ten kur sudėta kempingo įranga. Tada puolu sakyti ne, ne taip pasakiau, nu karočia gavaria jis mane pats išprovokavo ta žodį panaudoti – „aružje“. Mintyse žvengiu, bet suvokiu kad dabar prisišnekėjau. Tai ir #pagnali per visus daiktus. Prisikasam iki drono, paaiškinu kas per aparatas čia, vėl stringam matau. Klausia ar deklaravai muitinėje? Šį karta aš nepasimetu ir klausiu, pagal kokį įstatymą reikia deklaruoti vežamą droną? Tas matau pasimeta, supranta kad aš daugiau žinau apie tai ką galiu vežti ir ko ne, todėl į gilesnes diskusijas apie deklaracijas nesileidžiam. Tokias mielas procedūras patiriame visa mūsų šauni tarptautinė kompanija, lenkui pasiseka labiausiai. Pirmas klausimas jam kiek kainuoja toks džipas, jis gražiai išsisuka, pradeda kraustyti iki vietos kur jis ištraukia, stalčių šaldytuvą, atidaro jį o ten du Ukrainietiškos vodkos buteliukai. Čia klausimai baigiasi ir visi gauname po talonėli kuris leis mums eiti į pasienio kontrolę, kurioje ant jo uždės dar viena spaudą ir mes su tuo šikpopieriaus gabaliuku pateksime į laivą.
Pasienio kontrolėje eilė, susidarė ji kaip suprantu dėl vieno labai mielos išvaizdos seniuko armėno. Neatitinka jo pasakojama istorija su pasieniečių turimais duomenimis, ir pasas jo kaip supratau buvo armėniškas kai įvažiavo, o dabar kažkas pasikeitę. Tik iš nuogirdų sprendžiam, kad jį veža giminaitis namo atgal į Armėniją, jis kaip laiduotojas ar kažkas panašaus. Žodžiu jie labai gražiai prašo pareigūnų ir vienam iš jų užėjus, kažkaip vis tiek susitaria. Man iš šono pagailo to senuko, matosi tikrai geras žmogus pagautas popierizmo ir išsigandęs stovi, kad negrįš namo. Praleidžia, mes visi laimingi ne tik dėl to kad jis grįžta namo, bet ir dėl to, kad jau artėjam prie langelio po kokios valandėlės laukimo. Mano paso nuotrauka yra kaip grynakraujo čečėno. Pasui įsiamžinau kai auginau barzdą ir ji nebuvo kirpta tvarkyta, todėl atrodau tikrai sunkiai atpažįstamas. Visiems labai patinka ilgai į mane žiūrėti, o aš mintyse svarstau pažins ar ne. Mums užsieniečiams staigiai sutvarko viską per savo kineskopinius ekranus su Windows XP sistema. Ir galime judėti pirmyn. Nieko keisto, kad Ukraina patiria kibernetines atakas iš rusijos, naudojant tokias operacines ir dar greičiausiai be antivirusinių programų juose.
Viskas mes susitvarkėm popierius, galime užeiti į laivą, bet transporto priemonės lauks kol suvažiuos visos fūros. Taigi atvažiavus į uostą 10, iš jo pajudėjome vidurnaktį. Paskutinieji įvažiavome, tikimės pirmieji ir išvažiuosime. Lenkas nuo savo džipo niekur nesitraukė, ir kaip papasakojo vėliau pats nusipirko diržus ir prisitvirtino jį, nes visiems aišku kaip būtų atrodę ratai ar kitos dalys jei būtų palikęs tvirtinti bet kam. Tikrai būtų pridarę žalos. Dabar kai rašau pradėjau galvoti kodėl mes nepalaukėm prie moto, kad nubraižys nebijau, bet kad ko nesulaužytų, neramu.
Vakaras baigiasi linksmomis diskusijomis su šaltu alumi, tiek lenkai tiek vokiečiai turi daug ką papasakoti apie savo praėjusias keliones, neatsilieku ir aš.
smagiai skaitosi, liuks!
Ačiū tuoj užbaigsiu likusias dienas.