Sveikučiai!!! Kaip mano draugas, niekad nestokojantis nuotaikos pasakytų. Taigi, prasidėjo dar viena, tikėkimės, tik gerų įspūdžių kelionė. Jei pradėti nuo Palangos, tai aš, kaip visada, negaliu pradėti pakuotis iki paskutinės minutės – turiu kažkokią ydą. Aišku, mokytis skersuoti su moto, po susitikimo su pasauly apsukusiais Linu ir Asta, nereikėjo. Turbūt įkvėpimo pagautas, grįždamas iš labai šilto susitikimo su šitais šaunuoliais, prieš pat įvažiuojant į Palangą, kur prasideda naujų kelių statybos ir mano mylimas žvyrkelis, pagavau flirtą. Žvyrkelis man visada merkia aky, o aš jam negaliu atsispirti, ir smaugiu savo ištikimiausią draugą – Transalp‘ą. Smaugėsi gan neblogai, „ėjau“ skersas ir atrodė kad esu profas, kad aš žinau kaip tai daroma ir kaip aš viską valdau ir, aišku, apie tai ar viskas bus gerai negalvojau, todėl ties pusiau pabaigtu žiedu, būdamas 45 laipsnių pozicijoje pajutau kad galas jau eina greičiau nei priekis. Tai truko akimirką, ir tuo tarpu mano laipsniai padidėjo iki 89. Taigi guldžiau, nebuvo nei greičio nei kažkokio apčiuopiamo smūgio, tik pyst ir čiuožiu žvyru. Tamsu, pašokau, ir jaučiu, kad mano šonkauliukai kažkaip keistai sureagavo į tą smūgį. Aš, žinoma, apsimečiau, kad nieko čia nebuvo. Tipo, viskas gerai ir bandžiau kilstelėti moto, bet pajutau kad negaliu. Tiesiog užėmė kvapą. Na ok, atsitiesiau pakvėpavau, bet pamatęs parskutančią mašiną, puoliau kelti moto ir pardūmiau namo. Važiuodamas jaučiau kad dega alkūnė, bet ech menkniekis. O va tas šonkauliuku nefunkcionavimas, arba tiksliau kiekvienas grynas oro gurkšnis man buvo skausmas. Buvo keista, nes nesupratau kaip griūnant tokiu mažu greičiu galėjau gauti tokį smūgi. Kaip? Į plokščią žemę? Man tikrai nesuprantama, o vienas dalykas, kuris aiškus, tai kad šonkauliai nesulaužyti ir jų rūkyti neteks, t.y. BBQ nebus.
Mano senos pažįstamos Rasos tėtis Palangoje gerai žinomas chirurgas nustatė, kad plaučiai neperdurti. Tai gera žinia. Dar jis sakė, kad turiu pailsėti. Bet nu juk aš išvarau, o ji sako – nevaryj, bus tik blogiau. Pagarbiai padėkojau už išsakytą profesionalo nuomonę ir išdūmiau pakuotis. Besipakuojant supratau kad nėra taip paprasta tai daryti, viskas lydima skausmo. Krepšių uždėjimas ant moto buvo iššūkis, bet kur dingsi, juk jau rytoj t.y. 07.20 06:30 turiu būti LRT studijoje Labame ryte, kur mane pakalbins Eglė ir kur aš pasipasakosiu apie savo planus ir apie savo buvusią ir busimą kelionę. Gal kam tai atrodo keista, net girdėjau komentarą – „nu nuvažiavo iki Rumunijos ir jau per teliką rodo, pff..“ Tai visiems skeptikams noriu pasakyti, kad viešumas yra būtinas. Buvo laikas, kai man atrodė kad aš negaliu, neišeina, per brangu ir t.t. visi įmanomi atsiprašymai, kad tik nepildyti savo svajonės. Bet dabar – kitaip. Taigi viešinimo skeptikams sakau – aš noriu jus įkvėpti. Ir įkvėpkit iki dugno, nes man skauda :). Mano pirmieji įkvepėjai turbūt buvo Ewan McGregor ir Charley Boorman su savo projektu „Long way Round“ ir „Long Way Down“ (https://www.longwayround.com). Kiti – Linas su Asta (2wheeledadventures.com), Benediktas Vanagas, Edmundas Jakilaitis ir daugelis kitų, kurių žygiai nerealūs, o tu patiki kad gali ir tai svarbiausia. Kaip Andrius iš „Adventuristai” sako – „Stop Dreaming Start Traveling“. Arba, išvertus į normalią kalbą, ištrauk ta pirštą iš šiknos ir pradėk veikti.
Taigi, pasiekęs Vilnių apie 1 nakties, dėjausi visu kūnų į lovą, nes buvo likusios tik kelios valandos miego. Nesu tas, kuris užsistato du žadintuvus, bet šįkart taip padariau. Mažai miego praėjusią naktį, o dar išlydėtuvės Palangoje, taigi žinojau rizika yra. Taip ir nutiko. Po pirmo žadintuvo skambučio užsnūdau, norėjau sulaukti antro. O tada liko tik 20 minučių iki eterio LTV. Keturiomis susiruošiau ir buvau laiku, bet toks atitrūkės nuo loginio mąstymo, gerai kad kavos buvo studijoje, nes kitaip bučiau prišnekėjęs įdomių dalykų. Kas vyko po to matėte patys, o kas nematė, labai siūlyčiau pažiūrėti kaip žmogus nesusitvarkantis su panika gyvame eteryje pamiršta klausimą, bet kažkaip viską užbaigia padoriai 🙂 Nematėt tai va prašom čia: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013698712.
Off Topic: Po pokalbio turiu krūvas paskutinių reikalų sutvarkyti, kadangi Panoramoje esantis pinigų keitimo bankomatas nepažįsta mano Eurų, kaip po to išsiaiškinu, taip ir turi būti, nes jis priima tik ne eurus, lekiu į Ozą. Pasistatau moto, esu įsitikinęs kad tai -1B, susitvarkęs ir dar susitikęs porą gerų draugų, einu ieškoti moto, nerandu, nes blūdinu po -1B, o moto stovi 1B. Beblūdindamas pamatau kaip toks pats blūdas kaip ir aš ieško kai ko didesnio – Auto. Na kadangi aš jau drąsus, juk, matai, ryte filmavausi eterį gyvam, klausiu malonaus bičo, a mašinos nerandi? Žvengiam abu, sako taip nerandu, sakau, nu va. o aš moto nerandu, jis paeina arčiau ir sako – a tavęs nerodė šiandien per teliką? Sakau, rodė, ir ponas labai nusistebi, kaip aš rasiu kelią iki Azerbaidžano jei moto nerandu Oze. Išvada, – matai žmogų nerandantį mašinos – pažvenk patyliukais mintyse ir eik toliau kol gėdos nepasidarei..
Liepos 21, startas iš Vilniaus.
Kadangi mano mieli draugai Donatas ir Laura nepagailėjo man dėmesio ir viso kito, mano kelionės startas nuo 6:00 atsideda iki 10:00. Startuoju iš Vilniaus sunkiai susikraudamas daiktus nes šonkauliukai nerimstai, sunku pasilenkti, sunku pakelti krepšį, o tuo labiau nusivilkti jį iki pirmo aukšto. Bet nėra kada dejuoti, juk sako skausmas duoda suprasti tau žmogau, kad gyveni. Taigi, aš jau riedu link Baltarusijos. Nevalgęs, negėręs, bet taip dažniausiai man nutinka ant moto. Taip besvajodamas atsiduriu pasienyje. Sienos eilė pakenčiama. Bim bam lietuviai išleidžia, labo ryto nežiūrėjo, parašų neprašo, lekiu. Baltarusiai tuo tarpu parašų paprašo. Bet ant deklaracijos o ne ant plakato. Malonus pareigūnas, nepalyginsi su praėjusiais metais buvusiu, greitai susitvarkom. Lekiu toliau ir kaip visi dori lietuviai su benzo garais atriedu iki degalinės. Čia kad tik daugiau tilptų to išsvajoto benzo, juk kaina rublis trim septyni, kas mano skaičiavimais atitinka 0.59 euro. Prisipilu pilną, net pro šalį, man regis, prapilu, nu juk norisi kuo daugiau. Ai pala, juk čia BY, čia pasitikėjimo nėra, čia yra pinigai į priekį vietoj pasitikėjimo. Kitaip sakant, pasitikėjimas turi kainą, įvertini kiek čia gali tilpti, tiek šaibų turi palikti. Aš moku naličnami (grynais, jaunajai kartai išverčiau, tie ne visi mokyti rusų kalbos) įvertinu 10, palieku 20. Apsimetu, kad turtingas baisiai, nors šiaip keitykloj nenorėjo smulkių atiduoti visų, iškėlęs galvą užsipilu, užsisakau kavos ir sumuštiakų. Jų neprašiau pašildytų, bet nu ką – prieš karštį nepapūsi, tai kertu karštus. Jie home made BY. Būkim biedni bet teisingi, karštas sumuštiakas, kava, dūmelis ir aš jau pakeliui į nemokamą BY tuoletą, o jis neužsidaro. Čia mano nuotaika dingsta. Visi mėgstam ten pasėdėti ramiai. O aš ramybės tikrai neįsivaizduoju besilaikant už strypelio tokio mažo… Nu žodžiu, įsiveržiu į lauką kaip nešikęs mohikanas ir eidamas link moto pamatau, kad ponas „pasitikėjimo“ priėmėjas, stovi, peša dūmelį. O prie jo mokamas tualetas. Sakau, pas jus tulikas viduj tik straubliuko laikytojams? Mohikanams su lietuvišku kroviniu ne vieta ten?
Nežinau iš kur tas žmonių gerumas kartais, bet jis man pataria įsiveržti spaudžiant išėjimo mygtuką per turniketą (aut. pastaba. Kadangi pats nesenai sužinojau kas tai, tai paaiškinsiu, jei kartais kam neaišku, tie basliai kur sukasi kai bilietą nuskanuoji arenoje vadinasi – turiniketas). Aš ilgai nedvejoju, spaudžiu ir tuo pačiu jaučiu kad reikia paskubėti, bet ponas pakalbina kur važiuoju ir t.t. Čia neišsiplėsiu, nes jam irgi nespėjau užbaigti pasakoti, bet tikslas buvo pasiektas, visi laimingi.
Off topic, tulikas, tokio aukščio kad kai atsisėdi keliais į kaktą remies. Nesupratau, bet įdomus potyris, vis kažkas naujo pilkoj kasdienybėj.
Ponas, kai klausiau ar reikia už kelius mokėti, sako, ne moto nereikia, ir išvis „pjanij možėsh jechat, nedaganiot wahaha”. Ir tada, mano nuostabai, tam pritaria ir ponios kurios renka „pasitikėjimus“ už kelią iš fūristų. Dar paantrina – „Da Menty nedagionat vas s motociklami”.. Nu ok, pažvengiu ir pasijaučiu kaip su litrine britva.
Smaugiu toliau, mano smaugimas šiandien logiškas, palengva važiuoju nes taupaus šonkaulius ir iš esmės niekur neskubu. Minską pralekiu pro šalį. Niūrokas daugiabutinis vaizdelis, bet užsuksiu gal kitą kartą. Tada, bėgant kilometrams pro šalį, esu vėl pamėgiamas paukščių, vėl gaunų smagų smūgį į šalmą. Paukštis buvo mažas, bet iš smūgio esu garantuotas, kad jam nepasisekė.
Taip besmaugiant pasiekiu BY-UA sieną, BY hebra mane pilnai išpurto. Pirmą kartą turiu papasakoti BY pareigūnams išvažiuojant iš šalies, kam tas dronas ir tt. Sureguoja jautriai bet kadangi nėra teisiškai prie ko prikibti tik paklausia ką aš su juo veiksiu, paaiškinu kad Gruzijoje kalnus fotkinsiu, paeina korta. Todėl galiu drąsiai teigti, sienos kirtimo pasitenkinimo lygis tiesiogiai proporcingas, pareigūno nuotaikai. Nes prėjusiais metais man sekėsi geriau įveikti šias sienas. Taigi po visų angų atidarymo išlydintiems pareigūnams, aš vėl matau Ukrainos ženklą, ir sakykit ką norit jaučiu nerimą. Praėjusiais metais po to momento praėjo 4h kol aš kirtau sieną, ši kartą viskas žymiais sklandžiau, nors ne be nuotykių.
Tuoj po UA ženklo matau koloną. Į ją pažiūrėjęs vos nevimteliu, o kadangi praėjusiai metais tokioj prasėdėjau ilgokai, drįstu kirsti ištisinę, ir palengva riedu prie finišo tiesiosios. Turėdamas tą mažą nerimuką širdyje kas bus, pamatau lietuvišką auto, arba bent numeriai iš Lietuvos. Ji antra nuo priekio, užlendu už jos. Nepraėjus nei akimirkai prieina ponas pasienietis, pasitaupęs svorio ir tokiu nepykit už išsireiškimą sovietiniu snukeliu. Sako, kodėl eilę užlendi, aš jam gražiuoju, o tai ką tu man su moto siūlai laukti visą šitą 1000 žmonių kol patikrinsite. Trumpinant istoriją, jis mane pamoko, pastoviu kol jis praleidžia 10 auto, ir man paskutiniam iš tų 10 įteikia taloną. Nu ok, kas man belieka, atsiprašau ir galvoju – būtumėt bent per kruopelytę priartėję civilizuotų šaliu, tai ponas būtum be darbo. Pas mus tokią funkciją atlieka automatai. Nesiginčysiu, barti gavau teisėtai, bet sieną kirtau skirtingai nei praėjusiais per 2,5h o tai yra 1,5h greičiau. Internetas mobilus irgi pigesnis – 0.25Eur/1mb tai jau pažanga. UE jūs tikrai artėjat prie Europos, liko šviesmetis.
Įvažiavus 21h į Ukrainą, visa valanda anksčiau nei pernai, nebuvo panikos bet atsirado gailesčio ir supratimo kaip skurdžiai gyvena ši šalis. Tamsu, keliai – kas buvo supras, kas nebuvo patarčiau apsilankyti. Vėlgi, pasiekimų yra, nes triobose jau šviečia kas trečioje šviesos, ne tik baruose. Sunkiai važiuojas nes Ukrainoj kažkoks pelkynas, pilna moškių, jos ir vėl kloja kilimus ant mano vaizoriaus (šalmo stikliuko). Pažanga ir pas mene, nes turiu papildomas lempas, bet vis tiek negelbėja. Turiu važiuoti atsargiai, aplenkiu net neprilėtindamas, policijos automobilį. Kodėl nebijau? Todėl kad jis velką kitą, ir aš puikiai suprantu kad jei tikrai manęs neprivis dviese 🙂 Prilekiu Чернігів kalciavoja (žiedinį apvažiavimą) ten stovi farai su mirgalkėm. Privažiuoju, paaiškina šiandien išplovė kelią, ir man teks sukti didelį ratą, kad pasiekti viešbuti. Maloniai papliurpiam, ir kadangi tamsu, aš skubinuosi toliau. Pasiekiu viešbutį, kuris kainavo man visus 28 eur ir yra to vertas su kaupu. 23h gaunu maisto į kambarį ir prikirtęs išpyškinu jums 3 lapus dienoraščio. Rytoj bus įdomu. Navigacija rodo kur aš esu, bet manęs nebeveda. Reiškia žemėlapis joje yra nonroutable. Tikrai ne didžiausia problema, bet patogiau ir griečiau kai tau rodo kelią. Susitvarkysiu be problemų, bet tai bus rytoj, ačiū visiems skaičiusiems ir laukiam rytojaus, pažiūrėsim ką jis atneš!
