Site Overlay

3. Liepos 23 Черкаси (UA) – Дніпро́ (UA)

Sveikučiai!

Po vakarykštės lengvos dienos turėjau savyje abejonių ir apmąstymų, kaip reikės pildyti šį dienoraštį, kuris taip skaitomas yra Jūsų. Buvau šiek tiek nusigandęs. Nesinori nuvilti, nors niekam nesu įsipareigojęs, bet mano kelionės dalis yra parašyti nuotykius į dienoraštį. O jei nėra ką rašyti, tai jaučiuosi neramiai. Nors rašyti yra visada ką, juk aš pliurpezas, man patinka pliurpti. Neslėpsiu, man patinka kai manęs klauso. Beje, nerandu jūsų komentarų, nesulaukiu feedback‘o todėl nežinau kaip jaučiatės skaitydami. Būkim draugais, išsakykite nuotaikas, pastebėjimus komentaruose ar asmenine žinute, kritika padės man eiti tinkamu keliu.

Vakar buvo easy peazy diena, kuri baigėsi keistokame sovietmečio dizainu ir aptarnavimu kvepiančiame viešbutyje. Pusryčiai buvo epic, tiesiog žvengiau prie stalo.  Susidėjau ką radau tokiame pačiame apytamsiame kambarėlyje, bet jau kitame nei vakar vakarienės atėjęs. Pusryčiavome trys personos, nors viešbutis gali priimti mano manymu 1000 žmonių. Tai didelis daugiabutis, su lakuotomis plokštėmis padailintais  senoviškai liftais. Lobyje vaizdas įspūdingas – dideli šviestuvai ir panašūs dalykai, bet kai įeini į koridorius, tai supranti kad atvarei į didelį sovietinį gargarą.

Nesupraskite manęs klaidingai, kiek bebūčiau nustebęs ir besijuokčiau iš Ukrainos ir jos „privalumų“, nenoriu nei šios šalies sumenkinti nei kritikuoti. Man tos keistos smulkmenos tiesiog kelią nustabą ir šypseną vienu metu. Tai ir yra mano kelionės dalis, patirti tai kas buvo filme „Back To The Future“. Tai yra dalis potyrio ir viskas yra gerai, tiesiog perteikiu kaip jaučiuosi 🙂

Išsiraitęs iš viešbučio ėmiausi kelio link Кременчук. Sunkiai pradžioj sekėsi nustatyti navigaciją. Nevedė ten kur noriu, bet galu gale pavyko, tiesiog išjungiau visus avoidance, ir #pagnali. Lėkdamas laukais, palaidais plaukais, prilėkiau kaukazietiško, upppsss kazokiško veido monumentą, apie kurį daugiau video kuris patalpintas facebooke.

Supratęs, kad filmuotis reikia pasiruošus, dūmiau toliau. Kilometrai bėgo tikrai prastėjančiais Ukrianos keliais.  Aš myliu žvyrkelius, bet asfaltas, kuris susibangavęs į daugybę bangelių, nežavi. Gal dėl to šiandien per tuos nepilnus 400 km nusiplakiau kaip reikiant. Nesigailiu nei minutės varydamas per tuos sunkius kelius, gailisi nebent mano moto, kuris kol kas važiuoja. Važiuodamas neatsilaikau tų pušynų žvyrkelių flirtui. Pradžioje pralekiu, bet apmąstęs savo kelionės tikslą, apsisuku ir grįžtu. Sukuosi į metro platumo miško keliuką, kuris man primena pajūrio keliukus pušynuose. Jau jaučiu kaip kyla mano adrenalinas, bet ne nuo greičio, bet nuo to ką aš rasiu šio keliuko gale. O gal to galo nebus? Nesvarbu, man labai įdomu, nes nežinau ateities. Aš nepanikuoju o mėgaujuosi akimirka pažindamas Ukrainą. Netoli pavažiavus privažiuoju kažkokį apleistą daugiabutį. Toliau vaizdai gerėja, bandau įsivaizduoti, gal čia koks buvęs poligonas? Ne, tai turbūt tiesiog paprastas sovietmečiu pradėtas statyti kompleksas, kuris kaip ir daugelis dabar sovietmečiu statytų ir apleistų vietų yra tiesiogine to žodžio prasme atsiimamas gamtos. Stoju, nes matau bokštą, per kurį Vilniuje ar Kaune ar net Klaipėdoje rūksta balti dūmai ar garai. Ir nė gyvos dvasios aplinkui. Kažkodėl pagalvoju kad tai Прип’ять (Černobilis). Nes atrodo išskirtinai..

Taigi siurprizų reikia ieškoti būtent čia.  Tuose mažuose keliukuose, nes nespėjus pervažiuoti per ženklą kuris draudžia važiuoti, palei Dniepro vieną iš užtvankų aš sutinku atiminantį Vadimą. Sulysusį, su dviračiu, apsikrovusį terbomis. Prasilenkiam palengva, pamojam vienas kitam ranką, važiuoju, galvoju nu ok, jau praėjusioje kelionėje daug kam mojau, kas iš to, noriu susipažinti.  Jis tikrai neatrodo kad mintų šiaip sau, karvių perkelti, kam jam tiek terbų karvėms kelti, ar saulėgražoms šienauti. Jis turi būti toks pat #ridealone keliautojas kaip ir aš. Fuck it, sukuosi, pasiveju ir mes susipažįstam. Myliu kelionę, myliu tokius žmones. Kodėl? Pradedam kalbėtis, Vadimas mina dviračiu jau daugiau nei 2 mėnesius, apmynė visą Juodąją jūrą. Iki finišo, gimtojo miesto Житомир jam liko nei daug nei mažai – 3 dienos, arba kaip jis pats sako 300km. Pasikalbam apie politiką ir viską. Įstringa keletas jo pasakytų momentų, tai kad jis neturi interneto, kad jis neturi facebook, kad jis mano, kad reiktų sutarti su EU ir su Rusija. Aš jam užduodu klausimą – ar manai kad tai įmanoma? Kaip ten bebūtų duodu jam savo kontaktus ir paraginu susisiekti, ir gal likimas dar mus suves. Pakviečiu jį į Lietuvą.

 

Toliau minant tais banguotais, kaip jūros dugnas keliais, mane ištinka dar vienas labai malonus siurprizas. Lekiant per Світловодськ man keistai pradeda burgzti priekinis ratas. Jau Lietuvoje buvo toks garsas, pasitaręs su Adomu nusprendžiau, kad tai akmenukas įstrigęs tarp sparno ir padangos. Pasirodo mes klydom. Labai subtilus dalykas nutinka, kai priekinei šakei dirbant, ji susispaudžia pilnai, priekinio sparno galinė dalis pakimba ir užstringa į variklio apsaugą. Tuo metu priekinė dalis sparno nuo spaudimo pradeda liestis į padangą, ir padanga pradeda jį tiesiogine prasme tarkuot. Trumpinant įstoriją, aš susigaudau kame problema, bet nesuprantu jos priežasties. Pasukiojus vairą, o tam reikia sustoti, sparnas išsilaisvina iš variklio apsaugos ir vėl gerai. Po tokio trečio nuotykio, man jau ima nervas. Bet aš įsuku į miestelį, važiuoju per jį kažkokiais šunkeliais, bet iš žmonių reakcijų suprantu, kad aš vėl kaip ufonautas atrodau. Štai pieš akis pamatau BMW 1200 GS, 2000 metų. Užmetu akį ir varau toliau, tik girdžiu kažkas šūkteli išeidamas iš parduotuvės. Kaip jau minėjau, pernai metais bučiau nuvažiavęs nes tiesiog bijojau žmonių. Dabar gi, pasakiau sau, ne visi blogi, ne visų reikia bijoti, yra gerų žmonių, o ypač MOTO broliukų. Taip ir nutinka, apsisuku, grįžtu ir likimas mane apdovanoja nauja pažintimi ir išsprendžia mano sparno problemą! Afigiet, kaip rusakalbiai pasakytų. Taigi susipažįstu su žmogumi kuris pats gamina skardines ir plastmasines dėžes motociklams, jis pasikviečia mane į savo garažą, aprodo viską, aš jam netyčiomis išsiduodu apie savo problemą. Ir jis iškarto randa. Mano priekinis sparnas atsipalaidavęs, o kad jis nekibtų į variklio apsaugą jis tuoj pasiūlo ir pagamina savo rankomis sprendimą. Šitoj vietoje aš ploju. Kaip nuostabu sutikti tokių gerų žmonių kelyje, kurie taip entuziastingai nusiteikę padėti, negaili nei savo laiko nei medžiagų. Ir svarbiausia kad aš neieškojau problemos sprendimo, aš tiesiog apsisukau pasilabinti su juo. Mes pabendraujame, jo istorija įdomi tuo, kad nagingas meistras dirbęs su reklamos gamyba, persimeta į dėžių gamybą todėl, kad prasideda alergija tam tikriems klijams. Jis pradedu dusti dirbdamas ir neturi kito pasirinkimo kaip tik mesti darbą ir išsiaiškinęs kas jam tiksliai kenkia, pasirenka kitą kryptį. Kaip aš suprantu jam sekasi puikiai, bent iš to ką aš mačiau jis tikras profas. Pasisiūlo palydėti mane iki kelio link Dnepr. Paskambina dviem draugam iš Dniepro, deja jie abudu Odesoje.  Negaliu atsistebėti! Dėl tokių dienų aš ir esu šitoje savo odisėjoje. Įstringa jo pasakyti žodžiai – jokių man čia pinigų, bičiuli. Pasaulis apvalus, viena diena gal man prireiks tavęs. Nuostabūs žodžiai, pakviečiu jį į Lietuvą, apsikeičiam kontaktais ir jis kaip ir kiti kurie man padeda, jau tradiciškai apdovanojami gintariniu pakabuku iš Palangos. Išsiskiriam broliškais apsikabinimais. Tai yra nuostabu! Nėra sienų nėra politikos, mes visi esame šios planetos gyventojai kurie galime padėti vienas kitam ir būti draugais. Gaila to daugelis nesupranta. Jei ką sudomino jo kūryba galite susirasti jį FB būtent čia.

 

Dnieprą pasiekiau varginančiai, vis dėl to jau ne pirma diena, ir jau pradeda jaustis kelionės fatigué. Nesiskundžiu, tiesiog jau pradėjau jausti ne tik azartą, bet ir šiokį tokį nuovargį. Dnipr‘e  miegu vėl geram viešbuti, todėl kaifuoju ir einu miegoti, iki rytojaus!

Off topic: Paskutinis mano sutiktas naujas Ukrainietis draugas, Ukrainos problemą rytose spręstu paprastai. Nustotų kariauti, nes tai valstybei kainuoja daug jaunų žmonių žūčių ir krūvą pinigų. Atsitvertu tas teritorijas ir perkeltu sienas arčiau vardant ramybės ir visų gerovės. Kaip jis sako, tie žmonės per laiką patys parbėgs atgal. Mintis kuri man labai patiko. Kol vyksta nesibaigiantis karas, jau praėjo 4 metai. Per tiek laiko jau užaugo 4 metų dukra ar sūnus, kuriems į galvą peršama, kad Ukraina blogis. Užduokite klausimą sau ką darys tas užaugęs vaikas? Eis ginti savo teritorijos? Ukraina ten kol kas auginasi sau priešus, kiša nežmoniškus pinigus, o eiliniams Ukrainiečiams reikia gyventi. Iš dalies su tuo sutiko ir Vadimas.

Tai yra tik dalis mūsų pokalbio, buvo labai įdomu susitikti su šiuo tikrai kritiškai mąstančiu žmogumi.

3 thoughts on “3. Liepos 23 Черкаси (UA) – Дніпро́ (UA)

  1. Cool. Po kiekvienos dienos tavo blog’o skaitymo, vis daugiau minčių ir pačiam kada sudalyvaut panašioj avantiūroj. Būtų liuks jei galėtum kiekvienos dienos poste įkelti žemėlapio fotkę/printscreen’ą su pažymėtu maršrutu nuo kurios vietos tą dieną pradėjai ir kur pabaigei (žinoma, jei tik tai įmanoma ir jei tai nereikalauja daug tavo brangaus laiko bei pastangų). Manau mums būtų lengviau sekti tavo kelionės geografiją. Dabar po kiekvieno tavo paminėto miesto, kaimo, objekto tikru map’sus kur visai tai randasi. Sėkmės kelionėje ir laukiam kitų dienų nuotykių.

  2. Sorry už savo pasiūlymą. Radau ir žemėlapį tavo bloge šalimais. Visks čiki. Enjoy the ride!

  3. Viskas liuks, smagu skaityti tavo kelionės „pliurpezėnus“. Kad keleliai nedulkėtų tau 🙂

Parašykite komentarą

lt_LT
lt_LT