Site Overlay

2. Liepos 22d. Чернігів (UA) – Київ(UA) – Черкаси (UA)

Vakar buvau pavyzdingas savo kelionės reporteris, todėl mano diena vakar baigės 3 nakties. Bet va, sudėjau į blogą net, išmokau WP šiek tiek naudotis. Ryte žadintuvas mano šonkaulius pradėjo skaudinti apie 9. Dar bandžiau ignoruoti, bet nepavyko. Nei skausmas, nei žadintuvas nedavė ramybės. Rytas prasidėjęs gan anksti, bet ankstyvu išvažiavimu nekvepėjo. Teko praeiti eilines procedūras – pusryčius ir šlykštoką kavą. Grįžus į kambarį supratau kad kažką reikia daryti su navigavimu po UA, nes vakar įvažiavęs įsitikinau, kad turiu Topo žemėlapį kuris gana smulkus, bet negaliu per jį naviguoti.  Navigacija manęs neveda nors rodo smulkų žemėlapį. Taigi pradėjau ieškoti naujo, suradau, nusipirkau ir ačiū dievui. Kažkaip nesinori prie kiekvieno posūkio ieškoti teisybės, stoti, abejoti. Apie kelių ženklinimą Ukrainoje juk mes nešnekam. Šiek tiek naudingų patarimų: pačią navigaciją Garmin Montaną 610 man parekomendavo mano vienas iš įkvepėjų, kurio vakar nepaminėjau, tai Aidas Bubinas. Kas jo nežino, siūlau paskaityti apie šitą retą žvėrį – čia. Taigi, jis rekomendavo man Motoshop krautuvę Vilniuje ir joje dirbanti Ugnių, kuris tikrai yra mano vienas geriausių sutiktų pardavėjų bei moto entuziastų. Prieš tai blaškiausi, ieškojau navi, o atvažiavus pas jį buvo viskas išspręsta, aukštu ir greitu lygiu. Montana man labai patinka. Ji niekad neišsikrauna, nes kraunasi tiesiai nuo moto sistemos, ji niekad neperkaista, ji rodo viską ka reikia. Užskaitau pasirinkimą. Sukėlė man žemėlapius chebra, viską padarė, bet va Ukrainos yra non routable.  Grįžęs po šlykštokų pusryčių, nors pats viešbutis nustebino ir aptarnavimu ir švara, pradėjau mąstyti kad nenoriu naudotis žemėlapiu, noriu patogiai važiuoti.  Jei jau turiu tokią puikią navigaciją tai tiesiog nusipirkau dar papildomą EU žemėlapį į kurį įeina ir Ukraina.

Kol susipakavau ir viską pasiruošiau atėjo 12h, taigi puoliau laukan. Nusidengiau savo moto ir iškarto nuotykis. Iš po apdangalo pasipylė vapsvos! ir ne keturios kokios, o bent 30!!! Aš esu jautrus šiuo klausimu, ne dėl to kad būčiau alergiškas, bet dėl to, kad nepernešu zvimbiančių būtybių kurios kanda ir kandimas nėra toks jau malonus, pašokau kaip įgeltas, nes nesupratau kas po paraliais avilį užveisė ant mano moto. Pasirodo, jos, nepabijokim to žodžio kanibalės, puotavo mano moto kapinyne kurį jau matėte šioje fotkėje:

 

Ir aišku aš likau kaltas dėl to kad puota buvo nutraukta. Kanibalės, pamačiusios šviesą suirzo. Susikeikiau, apsimuisčiau ir tęsiau pakavimąsi.

Vėliau bandžiau susidoroti su Kijevo pavadinimu angliškai, nes vis nerasdavo man jo. Pajutau kaip žliaugia prakaitėlis mano kaktele. Šiaip ne taip įveikus vertimo subtilybes pavyko surasti adresą kuriame turėjau susitikti su Katya. Katya, mano, jau galima sakyti, sena pažįstama, su kuria netikėtai susipažinau per vieną mano gyvenimo avantiūrų 3 dienų bernvakaryje Turkijoje. Ji ten dirbo animatore. Mus visus bernvakario bernus sužavėjo ji tuom kad tokiame popsovame pasaulyje dar yra nesugadintų ir išsilavinusių žmonių. Suvedęs ta nelemtą adresą, pajudėjau link ten. Aišku, Kijevas, nebuvo mano planuose kelionėje pirmyn, bet išsiaiškinus kad Katya būtent ten, pakoregavau. Ir kam turėčiau aiškintis, važiuoju vienas, kur noriu ten važiuoju :). Pavažiavus gal 10km supratau, kad niekas už mane nesimeldžia ir vėl teks dėtis tą nelemtą lietaus aprangą. Užsukau tuo pačiu užsipilti kuro. Aptarnavimas nustebino. Mano mintyse liko tik viena frazė – būk supratingas sekmadieniaiss, žmonės gali būti kankinami, 6nio šėlsmo, pikti susiraukę. Dzin, nėra kada gadintis nuotaikos, judam toliau. Kelias iš labai plataus duobėto pavirto į siauroką ir labai duobėtą. Visi aplink palaiko maždaug 140 Km/h. Nejauku, bet jau baigiu įprasti, čia Ukrainoje mūsų jaunoji karta, kuri nemačiusio tų legendinių Lenkijos kelių ir to stiliaus tiesiog patirtų šoką. Čia visi kiekvieną dieną rizikuoja savo šeimos ir aplinkinių gyvybe. Ir tai yra norma – įpranti ir kovoji už būvį.

Keliai keitėsi kaip ir lietus – tai lyja tai nelyja. Oras važiavimui – fantastiškas, kad tik ne tas lietus. Nu jis biesina mano esybę, todėl kad nespėju rengtis ir vėl nusirengti lietaus aprangos. Šiandien tai buvo du kartus. Nes kai jau pragiedrėja ir nebelieka jo, pasidarai kaip vyriškoje kojinėje savaitę kartu su vyriška koja laikyta Viči krabų lazdele, kuri neturi savo sudėtyje jokio krabo.

Taigi, lėkdamas tais linksmaisiais kalniukais atsiduriu Kijeve. Šiek tiek rizikos mieste, kol išraitau į reikiamą vietą ir esu prie parkelio, kuriame susitarėme susitikti su Katya. Prisirišu ir su Helmetlock užrakinu visus palaidus daiktus prie moto, ir nusiėmęs svarbiausią kelionės terbą nuo bako pajudu susitikimo vietos link, moto nepaleidžiu iš akių, nors kaip ir saugiai viskas.

Taigi šios dienos planas buvo toks, kad nuo pat ryto suvokiau, kad iš to didelio planavimo turiu vieną nesuplanuotą dieną, todėl suku pro Kijevą, ir leidžiuosi žemyn beveik prie pat Dniepro upės (upė – nu nifiga sebe, šitas upokšnis platesnis už mūsų marias). Tas kelias palei upę nėra toks kaip galvojau (planavau nebegaliu sakyti, nes planavimo buvo tiek mažai prieš šią kelionę, kad turbūt meluočiau taip parašęs) bet ką jau darysi, lekiu link Cherkasy, o tai bus mano įžanga kelionėje link Dnipro miesto. Liks mažiau kilometrų rytoj, atvažiuosiu kaip žmogus iki 19:00 į viešbutį. Ir va šitoje vietoje lėkdamas pamatau vandens bokštą, man panašų daugiau į švyturį, nusprendžiu pailsėti minutėlei ir dūmeliui, pasifotkinu:

Cherkasy miestą, kuris, beje, 1360 tapo LDK dalimi, pasiekiu gan greitai, juk vis dėl to šiandien susukau ne taip ir daug km apie 360.

Važiuodamas šią, kaip dakare vadina, poilsio dieną, pastebėjau ar nuo vaistų ar nuo to kad iš tikrųjų gerėja mano šonkaulių savijauta, vis labiau pastebiu tą saldų šlapią flirtą iš pralekiamų žvirkelių. Jau momentu, atrodo, suksiu, bet susivokiu, kad reikia ilsėtis ir dar neduodu sau off road. Nors taip norisi mesti tuos pavojingus kelius ir pagaliau išsukti į tuos nenuspėjamus žvyrkeliukus, kurie čia pat, bet tuo pačių ir juose esančias purvo vonias, kurių deja aš nemėgstu. Ukraina permerkta vandeniu, bent jau toks man įspūdis susidaro. Dar vakar, bandant pasukti į pirmą įvažiavimą ties miestu Чернігів, mane pasitinka policija, ir maloniai paaiškina kad asfaltą nuplovė ir pasiūlo antrą įvažiavimą. Turiu susilaikyti ir privažiuoju Dnepro upės pervažiavimą, kuris panašus į užtvanką. Bet ir tokia nepavadinčiau, nes kitoje pusėje vanduo tame pačiame lygyje. Jausmas panašus kaip važiuojant per prie Kauno esančią užtvanką. Tik ši didesnė, vanduo iš abiejų pusių viename lygyje – įspūdinga. Deja, kai prisiruošiu nufotkinti, nebelieka vietos kur sustoti, todėl teks patiems aplankyti, kad suprasti masiškumą. Važiuodamas per tą sanpylą, per gan stiprų vėją, pagalvoju, tai kaitininkų rojus, nes vanduo kaip stiklas, o vėjas stiprus.

 

Pasiekiu viešbutį Dnipr. Neimkit jo – sovietikus hotelis, bet su visai faina administratore. Alina, kuri labai nustemba kai paklausiu kaip sekasi? Bet šypsenos dingsta kai paklausiu ar yra parkingas? Taip yra, bet jis kainuoja papildomai. Nu ką darysi, peškom neisiu jei moto nukosės ar nurengs, todėl linkteliu ir moku papildomai. Tai man kainuoja prie kambario su pusryčiais (20,50eur) dar plius 1,5. Pakenčiama, susimoku ir tysiu daiktus link kambario, sėdu į sovietmetį menantį liftą, kurių pas mus apstu bent jau būdavo eiliniame daugiabutyje. Viską išsiaiškinus, išsiskalbus (šioje kelionėje ne kaip praėjusioje pasiėmiau mažiau rūbų) lekiu pračekinti restorano. Na, o čia prasideda įdomybės, atidarau duris tamsu kaip šiknoj, juk taip mes lietuviai sakom? 🙂 Sėdi bobutė, sakau labas. Atsako, pašoka ir įjungia šviesas, nu ok, sakau ramu pas jus, tylu. Ji apsimiegojusiomis akimis sako, taip ramu ir kikena.. Nu ok ok, virtuvė dirba? Dirba dirba, atsako pašokus nuo baro įjungti šviesų ir teliko. Sėdžiu ir klausau beveik suprantamos ukrainiečių televizijos. Sėdisi sausai, paprašau alaus. Gal iš kranelio turit -ne. Nuuu ok, kokį turi gal ukrainietišką kokį? Turbūt bapcė nesuprato iki galo.  Linkteli – jo turim, va stella, calsberg ir kiti. O, sakau, duokit tada tos stellos kuris kainuoja nei daug nei mažai bare 1 euras. Mėgaujuosi, nes tikrai neatsimenu kad už tiek gėriau kada stelos. Kadangi vaizdas tiesą sakant kraupokas, klausiu ko turit iš to meniu, kuris tikrai didelis. Patikina kad tikrai turi visko. Imu barščių ir Dnipro  Steak‘ą. Ir ką jūs galvojate, tikrai viskas gerai, nors ir išgirstu, kad sriuba pareina iš mirko bangų krosnelės, bet skonis tikrai geresnis čia 3 žvaigždžių bookinge, nei praėjusiais metais Kamniets Padolsky miestelyje, kur kabojo 5 starsai. Antras patiekalas Steak‘as (Lietuviškai didkepsnis), o tai realiai yra kažkokiu būdu iškastruotas karbonadas į dvi dalis, ir jame pilna grybų. Kaip bebūtų, skanu, prisivalgau ir padėkoju „barmenei“ sakydamas gal šiek tiek netaktiškus žodžius, bet nieko kito nenorėdamas tik pagirti, „Nu u vas tak tiomno į tišina, što padumal što i pajem ploha, no bila ocjhen vkusna“. Tiem kas nesupranta pasakiau kad iš vaizdo galvojau apsinuodysiu, bet pavalgiau labai skaniai. Ji sureguoja jautriai bet po mano pasikartojančių  įkalbinėjimu atrodo supranta kad skaniai pavalgiau, už keletą alaus ir vakarienę su sriuba susimoku 12 europinių pinigų. Maunu į kambarį rašyti jums istorijos.

Reziumuojant, diena tokia eilinė, bet juk aš važiuoju į keltą, tik pakeliui apžiūrėdamas tikrai išskirtinę šalį -Ukrainą, ir kad kaip juos traukčiau per dantį, šiandien akies krašteliu mačiau Kijevą kuris tikrai modernus, ir šiaip  dienos šviesoje, atrodo geriau, ir ne taip baugiai. Važiuojant mąstau kas mane joje taip paveikia, turbūt tai, kad aš esu tokio amžiaus kur dar sunkiai prisimindamas, bet atsimenu, mes atrodėm ne ką geriau, ir tai buvo ne taip jau senai, vertinkim ir kurkim geresnę ateitį nes aplink milijonai žmonių kurie nėra to, net matę kas mums jau įprasta. Mes jau vadinamės europiečiais, o juk taip neseniai dar gėrėm žigulinį alų.

Off  Topic:        Lietuviški automobiliai, kai kurie ant numeriu net neturintys apvalių įspaudų ženklinimui (kur anksčiau klijuodavosi tech. apžiūros lapelis ir holograma), Aš nesuprantu ar jie patys tuos numerius spausdinasi, bet jų čia daug. Dar kas krenta į akis, tai tamsinti stiklai, aš taip greitai atpratau nuo jų, kad čia pamačius kas antrą auto net su priekiniu tamsintu darosi nejauku, nes realiai nematai nieko kas viduje darosi.. Teks paklausti jei papuls proga.

Parašykite komentarą

lt_LT
lt_LT