Site Overlay

4. Liepos 24 Дніпро́ (UA) – Chornomorsk (Odesa)

Guliu sau ką tik prabudęs šitame nuostabiame viešbutyje ir galvoju nuo ko pradėti. Vakar, kol išsiruošiau atėjo 11:30. Istorija jau aprašyta su seniuku prie moto sukėlė šypseną nuo pat ryto. Vakarykštį savo važiavimą, o tiksliau kelią, apibūdinčiau kaip Odesos sekso turizmo aukas, auka aš aišku. Barakuda (kelias) vilioja, gražiai čiulba, akį merkia, lūpas laižo. Nuo Dnipro su ta barakuda lekiam „jachtoje“ (autostradoje), vėjas kedena plaukus, odometras rodo nematytus skaičius. Viskas gerai, tiesiog pasaka, kuri, aišku, netrunka ilgai, nes už viską reikia susimokėti. Atlėkus iki Запоріжжя, užkaista. Surandu šliuzą, kurį rekomendavo Barbara iš Nacionalinės ekspedicijos. Ačiū jai, o tas šliuzas kaip ir minėjau nuotraukose antras pagal didumą Europoje. Vaizdas įspūdingas, kaip tokią galybę vandens atlaiko žmogaus sukurta siena. Priėjimo nerandu, kareiviai su automatais, suprantu kad čia su kamera daug vaidentis nevalia, o ir karšta nežmoniškai.

Leidžiuosi žemyn, vakarine Dniepro puse, link Nikopol ir kaip jau dabar matau busiu padaręs navigacinę klaidą. Reikėjo man leisti toliau žemyn, o ne sukti pagrindiniais keliais, link Кривий Ріг. Mano supratimu bučiau gavęs žvyrkelio, bet jau dabar niekas nepasakys kaip čia būtų buvę geriau. Tai visi kiti 400 km buvo ir kelininkų, ir dievo užmirštas kampelis. Pradžioj atrodo lyg reiktų nervintis, bet po to prisiminiau ko aš čia atvažiavau. Veide nušvito šypsena. Ir visą kitą dienos laiką šypsojausi ir keikiausi rusiškai, kai skaudžiai pataikydavau per tas „jamas“ (duobes). Šiaip nežinau kodėl bet su savo „šturmanu“ bendravome rusiškai, kartais jį pasiųsdavau, kai jau visai kelias suprastėdavo, juk taip lengviau kai yra ką kaltinti. Pradžioj kelias buvo toks, kad enduro rėžimu galėjau laikyti maždaug 110 km/h. Iki pirmo vlogo aš galvojau, kad čia yra blogai – klydau. Sustojus prasinešti kad man sekasi puikiai ir liko tik 350 km iš ~600, aš nelabai dar suvokiau kas manęs laukia. Kurą užpylė labai linksma moteris. Tik pradarius duris pradėjo mojuot, šaukt. Klausė iš kur aš, kur važiuoju, niekaip negalėjo suprasti ką aš sakau. Ne dėl to kad neaiškiai šneku rusiškai, o dėl to, kad jai galvoje netilpo arba ji niekaip negalėjo suvirškinti ir patikėti, kad aš iš tikro vienas važiuoju iki Azerbaidžiano. Jau beveik išvažiuojant iš kolonkės priėjo mielas vyriškis. Paklausė iš kur? Pradžioj suprato, kad važiuoju link Zaparožės. Sako, kelias bus lengvesnis nei iki šiol, bet kai išsiaiškinom kad aš nuo jos varau, sako, žmogau, ar tu įsitikinęs, nes kelias ten baisus, beveik nepravažiuojamas. Kas mane pažįsta, žino kad tokie žodžiai mano viduje įjungia tam tikrus mygtukus, ir mano akyse atsisuka užrašas – „bring it on bitch“ nežinau kaip tiksliai išversti, nes kai kurie dalykai nesiverčia :). Padėkojau ir pasukau į kairę.

O tada prasidėjo. Pradžioj galvojau, kad tai laikina. Atrodė, juk negali taip tęstis visus likusius 350km, o gal gali? Jei gali, tai aš turiu bėdų, nes nepasieksiu Odesos ir savo viešbučio šiandien niekaip. Tai šiandien bėda viena, kita bėda yra tamsa, trečia bėda yra lietus. Pasipurčiau šalme, pasikartojom maršrutą su šturmanu, pasižiūrėjom vienas į kitą ir supratom abu, kad klaidų dabar negalime daryti. Tikslas iškeltas – pasiekti viešbuti abiem, sausiems ir dar nesutemus. Jis atrodė šiek tiek išsigandęs, matyt žinojo daugiau nei aš apie laukiantį kelią. Taip, jis buvo teisus, jis tikrai žinojo daugiau. Šikna, pekla, dakaras, bekelė, mano greičio ruožas 600km. Tai lindo man į galvą važiuojant, nes jei tai trunka valandą, atrodo gražus nuotykis. Mano gi, atveju tai truko 12h, todėl momentais suabejoji kurioj šalį esi, ką čia veiki ir svarbiausia kada tai baigsis :). Buvo momentų panašių į šį. Nesiskundžiu, tikrai, tik rašau viską kas per galvą pereina per tą netrumpą laiką kol važiuoji. Lyginant su #ridealone2017, aš visus dalykus matau kaip iššūkius, o ne problemas. Ir linksminuosi juose, o tai taip sunku kartais padaryti darbe ir šiaip gyvenime, o norėtųsi, kad visada taip galėtum. Praėjusių metų patirtis man leidžia į viską žiūrėti su šypsena ir mėgautis tuom, o ne pergyventi. Lengva man šnekėti, nes rimtų problemų dar neturėjau. Deja sunkiasvorių mašinų vairuotojus arba tiesiog – furistus čia užjaučiu, važiuodamas mačiau gal 20 sugedusių, keičiančius ratus, užklimpusius ir panašiai, jie kiekvieną dieną dalyvauja savo dakare ir tai nesibaigia. Aš tikrai tiesiog nevažiuočiau, juk ten kelio nėra ir jie neturi galimybės kaip aš su moto arba lengvieji išsukti iš kelio ir važiuoti palei lauką nes susmigs į durpyną. Turi lėtai kankintis per duobes kurios, neperdedu, kai kurios buvo man iki juosmens. Jei aš būčiau furistas, iš Ukrainos važiuočiau dirbti į Europą už maistą ir galimybę dirbti keliuose, o ne gyvenimo išbandymuose. Aš, tai ką, iškėlęs galvą, maždaug dvigubai greičiau nei jie, o tai yra maždaug 7km/h – 30km/h smaugiu rankeną, pasišokinėdamas. Negailėdamas anei jėgų, anei moto. Su Alpu (Transalp mano moto) susitarėm, kad šiandien turim padirbėti. Jis suprato ir laikėsi išdidžiai iškėlęs galvą, nesiskundė ir neverkšleno, kai smaugiau rankena darė tai kas priklauso, todėl statistikoje pamatysite kiek šoktelėjusius skaičius. Momentais, kai tik rasdavau asfalto buvo ir 150, skubėjom, nes rinkosi debesys, temo. Momentais lenktyniavome su laiku, su lietumi, ir mums puikiai sekėsi. Negavome lietaus, šiek tiek pavėlavome saulėlydžiui, bet visi trys – šturmanas, aš iš Alpas saugiai pasiekėme Чорноморськ. Paskutinieji kilometrai tiesiog sustojo, laikas bėgo, o kilometrai nesisuko nors tu ką. Atsimenu visus žvilgčiojimus į km ir supratimą, kad dar daug liko. Likus porai kilometrų privažiavau aptvertą teritoriją kuri vadinasi Sovignoun, pasitiko ginkluotas pareigūnas ir apklausęs kur kas praleido. Sovignoun Chornomorsk‘o elitinis rajonas, saugomas, su užrakintais paplūdimais ir panašiai, man kaip vienam keliaujančiam „patyynka“ nesu fanas tokių vietų kaip Odesa net su hebra, o vienam kartais tikrai nejauku. Viešbutyje atrodė, kad laukė išskėstomis rankomis, neklausė nei vardo, viską žinojo, suprato, suorganizavo maisto. Aišku, pradėjau nuo taurelės „stipriasnio“ tai buvo absentas, kad nuimti drebulį kelionės. Nesibaigianti diena baigės. Įkalus taurelę, dingo šturmanas, gal jo ir nebuvo, bent nustojom bendrauti ir suvokiau vieną labai „svarbų“ dalyką – Transalp yra mano motociklo pavadinimas. Mes galim jį pakeisti į TransAlfa Trans tai moto,  o aš tai tai žinoma Alfa. Komanda ne kitaip.

Kaip laikosi mano šonkauliai? Daug kas klausia, tai atsakau – gerai. Aišku nereikėjo jiems vakarykštės dienos, būtų gal net nereikėję šiandien vaistų gerti. Bet vakar buvo pirma diena kai galėjau normaliai nusižiovauti ir nusičiaudėti, paprasti gyvenimo malonumai kurie apkarsta kai turi sveikatos problemų. Taigi,  manau, kai prisišvartuosime Gruzijoje aš busiu jau gerokai apgijęs ir galėsime imti kalnus be didesnių skausmų.

Tai tiek, vis labiau kreipdamas dėmesį ką rašau, užtrunku, jau pusė poilsio dienos prateriota, lekiu pažiūrėti to sekso turizmo sostinės – Odesos. Pakeliui apžiūrėsiu kur pasiimti bilietus ir kur rytoj tas uostas laukia, kad būtų paprasčiau.

Ačiū kas skaitote ir palaikote, smagu važiuoti ne vienam ir aš čia ne apie šturmaną, kuris pasirodo kai pervargtu, o apie Jus!

Parašykite komentarą

lt_LT
lt_LT