Pakeliui su keltu..
Laikas kelte bėga lėtai, bet mūsų keliautojų šeima vis susitinkam, tai po pusryčių, tai po pietų, vakariniai susitikimai trunka ilgiausiai. Taip beklausant istorijų ir jas pasakojant laikas lėkte lekia pro šalį. Pirmą vakarą buvo alaus vakarėlis. Vakar gi, Danielis atsinešė degtinės butelį iš duty free, 0,7 ltr, kaina 3 eur, pavadinimu – „Duonos dovana“. Sėdim aukščiausiame denyje, šilta, saulėlydis, nuleidžiam saulę. Pasitinkam mėnulį, prie kurio labai arti prisišvartavęs marsas. Mėnulis atrodo lyg būtų jaunas, bet matosi visa kita jo dalis, kažkaip nesu tokio matęs, bandom fotografuoti bet nepavyksta, reiktų rimtesnio aparato nei telefonas. Jei neklystų šią naktį turėjo būti ar tai užtemimas ar kažkas neįprasto danguje. Vakaras parbėgo akimirksniu, oras kaista, ir drėgnėja, jaučiasi stipri drėgmė ir karštis.
Rytas vėl prasideda nuo jau tradicinės giesmės „Uvažajami pasažyri…“ primena, kad mes dar vis tame pačiame laive į kurį užsisakėm visi bilietus, t.y. į Batumi. Kiek išsiaiškinome, į Batumi atplauksime apie 12 dienos, todėl visi lengviau atsidūstam. Turėsime laiko ir tikimės pavyks apsidrausti transporto priemones. Ir šiek tiek paminti gazo link mūsų tikslų.
Vakar pasidariau preliminarų maršrutą, iš aprašymų, kuriuos man taip mielai atsiuntė draugai ir pažįstami (Išskirtinis Ačiū Linui Ramanauskui, mano bendravardpavardžiui iš Nidos). Viskas atrodo taip jaudinančiai, bet visi kalba apie dviejų savaičių laikotarpį, o aš turiu šiek tiek mažiau, realiai apie 10 dienų, nes mano keltas atgal yra 9 rugpjūčio. Ir aš dar noriu pasiekti Baku, arba tiksliau Kaspijos jūrą. Kadangi nebuvo daug planavimo, aš vėl spraudžiu save į mažą laiką, bet sugalvojau, kad iki čia grįžti labai toli todėl, jei reikės ir pavyks persikelsiu keltą kelioms dienom į priekį bet savo planą įvykdysiu.
Prie pusryčių stalo sėdžiu su vairuotojais iš Kazachstano, jie šiandien paklausė manęs kur aš čia ir su kuo ir link kur traukiu. Išklausė ir nustebo, kodėl aš ne per Rusiją atvažiavau. Dabar ir aš savęs to klausiu, pasirodo važiuojant per Georgian Military road, kuris leidžiasi iš šiaurės nuo Vladivostoko, galima sėkmingai ir ramiai važiuoti neliečiant Osetijos. Pirmą kartą nusivyliau savimi, kad vis dėl to atidžiau nepasidomėjau. Bučiau tikrai varęs per Rusiją, taip žymiai daugiau KM ir įdomiau, nei sėdėti kelte ir spoksoti į vieną tašką. Pakvietė mane į Kazachstaną, bet tuoj ir suabejojo, sako stepės pas mus, nėr ten ko žiūrėti, ir karštis vietomis dabar iki 65 laipsnių. Sako iškepsi 🙂
Kalbant apie stepes, David Garedža, ne vienas rekomendavo šitą stepių vietą, tik patarimas ten nelikti nakčiai su palapine nes pilna gyvačių. Kas mane žino, supranta, kad ši vieta pareikalaus daugiausiai drąsos iš manęs. Man užtenka pagalvoti apie jas, man šiaušiasi plaukai ir pradeda purtyti kaip drebulę. Kartą važiuojant dviračiu taku link šventosios pamatęs greičiausia mažą žalčiuką ant tako, tiek persigandau kad vos tiesiai ant jo ir nenukritau :)) Nežinau iš kur pas mane šita fobija, bet ji persmelkia mane iki kaulu smegenų. Kiek pasakojo Mačekas ten netoli tos vietos yra lenkų hostelis, bandysiu jame rasti kambarį be gyvačių.
Kelionė jūra eina į pabaiga, už valandos prasidės formalumu forminimas. Įdomu tai kad dokumentų atplauks GE pareigūnai tikrinti į keltą. Kažkaip nesu nei girdėjęs taip nei matęs, kaip supratau formalumai bus sutvarkyti viduje, o po to paleis mus visus savais keliais. Pirmą problemą kurią turėsi išspręsti tai draudimas, nes GE neįeina į žalios kortos sudėtį, todėl transportą reikia apsidrausti atskirai. Antra įsigyti sim kortelę, Ukrainoje pakankamai daug prisukau todėl galvoju kad čia reikia įsigyti vietinę.
Džiaugiuos, kad pavyko susipažinti ir susidraugauti su keliautojais iš Vokietijos ir Lenkijos, taip plaukti buvo žymiai linksmiau. Einu ieškoti kavos ir žvalgytis kranto!
Čiau Čiau !
Sveikučiai, antras atnaujinimas
Atplaukus į Batumį, nebuvo viskas taip kaip man čia pezėjo kai kurie (UKRFerry personalas). Niekas į mus neišsilaipino. Tiek kad pareigūnai, atkeliavo į laivą ir bariukyje suformino visų dokumentus. Bet apie viską nuo pradžių. Likus valandai iki prisišvartavimo, maloningoji ponia su ne tokiu maloniu akcentu pareiškė, kad visi galime atsiimti pasus, mainais į kajutės raktą. Kad pasą pasiima užsiregistravus kelte, aš „praspal“ arba lietuviškai – nežinojau, todėl dar tada Odesoje, apturėjau šoko būseną. Po registracijos, patraukiau link kajutės, ir ten išsipakavęs supratau kad nėra paso, perknisau viską po kelis kartus, ir jau kai tikrai nusprendžiau – nėr paso, patraukiau atgal. Registratūroje, taip ir tebėra parašyta (keltą Lietuvos įgula apleido prieš mėnesį) man paaiškino ir pasiūlė tiek nestresuoti tai normali procedūra. Keista, ir nauja man, kad pasą kažkas pasiima,bet tiek to. Laimingas kad turiu savo dokumentą tik ne pas save, nurimau. Grįžtant į laiko juostą, po pranešimo aš sunerimau, kaip aš atiduosiu raktą, palikdamas kajute su visais savo daiktais ir dokumentais, tai greitai subėgiojau ir atgavęs pasą grįžau į kajutę. Nurodyme buvo parašyta palikti kajutę atidaryta, tai aš dėjau šiek tiek skerso į šitą nurodymą, nes nu kamon, kas čia per tvarka aš vienas ir turiu palikti daiktus ir dar duris praviras. Nebenoriu prisiminti, tai tęskime. Tai buvo apie 11h ryto, prisišvartavome 12. Ir kai prisišvartavo tokio dydžio keltas kaip Kaunas, prie tokio niekinio terminalo, ar doko, aš supratau, geruoju čia nesibaigs. Užsukau į priimamąjį paklausti kas toliau, kad žinočiau kokia čia seka viskas vyks, man maloningoji ponia vardu „don‘t be late“ arba dar geriau „bueno apetyt“ pareiškė. – „mes jums viską pasakysime per tarnybinius garsiakalbius“. Kaip bebūtų, mane tai suerzino, nes norisi žinoti tiksliai ką turi daryti toliau arba kaip toliau viskas vyks. Deja niekas nieko nepranešė apart to, kad bare jau buvo kosminė eilė iš viso kelto, pasiruošusi būti patikrinta. Atvyko, amerikietiškumu dvelkiančia apranga pasienio pareigūnai, du vyrai, dvi moterys. Įsikūrė, ir pradėjo mus tikrinti, aš šiek tiek pavėlavęs atvariau vėliau, tai gavosi kad atsilikau nuo savo keliauninkų šeimos, visi besistumdydami laukė savo eilės. Kol per mikrofoną tetulytė pranešė kad pirmenybę turi moterys su vaikais. To pasekoje praėjo visos šeimos, viskas suprantama, bet pas mano jau minėtą Armėną kuris turėjo bėdų palikdamas Ukrainą, buvo visa giminė ir tik vienas vaikas. Visi susitvarkė, liuks. Čia buvo gėlytės. Po pasistumdymų prie baro, ir gavus štampą į Pasą, man buvo pasakyta – „welcome to Georgia“. Keista kad patys pasieniečiai nevadina jos Sakartvelo. Turint spaudą pase gali žygiuoti, ar lėkti ar ką nori daryti, bet ne su transporto priemone palikti laivą. Šitoj vietoje mane aišku džiugino viltis palikti jį greičiau nei į jį patekti. Deja likimas nebuvo toks maloningas. Nes mano ir vokiečių moto buvo antrame kelto aukšte, tai reiškia, kad iš pirmo aukšto bus išvarytos visos fūros kurios yra po antro aukšto liftų, arba dar vadinama platforma. Tada ji bus nuleista ir mes galėsime išvažiuoti. Tai čia skamba paprastai, bet grįžtant prie temos, Batumi uostas visiškai tam yra nepasiruošęs. Prie išvažiavimo platformos nėra vietos, fūros iš karto turi kirsti pakankamai užimtą geležinkelio vėžę, dar prieš ją praeina uosto teritorijos kelias link konteinerių terminalo. Trumpai tariant mūsų atplaukusioms fūroms nėra kur dingti. Išvažiuodamos turi padaryti apsisukimo manevrą, tada peršokki per bėgius, ir tada išvažiuoti per vartus kur jas vėl tikrina, atstumas nuo laivo šiknos iki vartu gal 50 metrų. Tai jos ten sėkmingai stringa. Kaunas kelte aš suskaičiavau vien antrame aukšte virš 22 fūrų, o yra dar pirmas aukštas, vienai išvažiuoti reikia marių laiko. Žodžiu, pasiseka tik lenkams jų massive džipas pakliuvo pirmame aukšte prie pat išvažiavimo. Mes su vokiečiais sėkmingai laukėme 6h, kad išvažiuoti iš to suknisto kelto. Pavyko, pro vartus ir tiesiai į banką, apsidrausti moto. Banke eilė apie 16 furistų, kurie savo furai turi nusipirkti tranzito kortelę ir draudimą. Stojame į eilę, lauke pradeda lyti. Man trūkus kantrybei, įsijungiu mobilius duomenis, ieškau ar tikrai nėra būdo to sutvarkyti per internetą, randu tik puslapius kurie siūlo paskambinti agentams. Išjungiu ir laukiu toliau. Atsiranda kažkoks furistas kurio teisėse neįskaito kažkokio numerio. Man kantrybė trūksta galutinai, aš tos banko darbuotojos, kuri tikrai tvarkėsi puikiai nes tokių kaip aš už mūsų buvo dar minimum 30 žmonių, paklausiu, ar tikrai negalime to susitvarkyti internetu? Taip galite, va prie šito viešo kompo. Na čia po 2h laukimu vos nepratrūkstu. Susitvarkau ir aš ir padedu vokietukams susitvarkyti, o tuo tapru lauke pila kaip iš kibiro. Visi draugiškai nusprendžiame likti Batumyje, jau ir temsta. Radę pirmą pasitaikiusį viešbuti, liekame. Viešbutis atskiro aprašo reikalauja, bet tiesiog nebebuvo kur dingti visiems permirkusiems ir pervargusiems. Susirandame labai fainą vietinę virtuvę ir kalame viskas kas skaniausia taip pat ir čiačia. Diena baigta, nuvažiuota 2,5km. Ir pratiriota nesuskaičiuojama galybė laiko.
OFF topic: Galvojau parašysiu jums dienoraštį vakare grįžęs į tą puikų mūsų viešbutį Vila Hotel. Jie ėmė ir pakeitė slaptažodį belaidžio, o ryte atstatė tą patį. Iš kur žinau? Paskaitykit kuom užsiemu ir bus aiškiau:) Tiek apie pirmą bet, ne tiek malonią dieną Sakartvelo.
