Sveikučiai!
Rytas prasidėjo vėliau nei tikėtasi, kuom čia stebėtis, varau kiek begaliu ant Alpo, tada dušas šiek tiek alučio ir dienoraštis kiekvienas vakaras baigiasi apie 2 nakties. Keltis vis tiek bandau bent 8. Šį kartą užeigėlė be pusryčių, bet jauki ir kaip šeimininkai sako ką tik atidaryta. Jaučiasi, viskas nauja ir jau labai švaru. Įranga tokia juokinga, dušas toks didelis kad net tulikui vietos nepalikta.. 🙂 Dušo kabinos rankena lengvutėlė, kvepia kinijos kokybe, bet kol nauja atrodo gerai, tik va apie ilgaamžiškumą niekas nepagalvojo turbūt apie tai. Svarbu pigiai ir greitai. Miegu prastai, nesuprantu kas darosi, visos naktis sunkiai praeina su keliais atsibudimais, prieš tai galvojau gal dėl aukščio, bet čia Kutaisi jo nėra. Tai nesuprasi gal peristempiau. Išsiblaškyti ryte padeda M1 ryto šou. Dušo procedūros atliktos ir pagal diplomatinį protokolą varau ieškoti kavos, virtuvė ale valgomasis naujai įrengi ir viskas yra jei nori gali ir pats viską susimeistrauti. Kava deja arba užpilama arba tirpi, kadangi užpilamos jau sunkiai begeriu, renkuosi patikrintą ir čia Sakartvelo labai populiarią tirpią, pieniukas ir eina kaip uoga. Vakar pardėj kioskelyje, nusipirkau ne tik dienoraščio pagalbininko, – alaus, bet ir vaisių. Pusryčiai ant stalo, kavytės po du puodukus tradiciškai iš ryto. Toks pastebėjimas, kai pakuojiesi viduje prie kondiškių, sudrėksti visas ir atrodo karšta, jau pradedi čia skųstis sau mintyse. Užtenka atidaryti lauko duris ir suvoki kad čia buvo uogytės, girdėjau pas jus Lietuvoje ne ką prasčiau. Tai mes vienodoj atmosferoje, tik tiek kad aš dar su apranga visą laiką. Kad įsivaizduotumėt karštį, ir mano nuoskaudas dėl jo, atversiu keliavimo su moto ypatumus. Viską susikrauni į dėžes, kurios juodos ir atlieką gerą šilimos sugėrimo funkciją. Sudedi į jas drabužius kuriuos naudoji kai nevažiuoji, nori nenori jie šiek tiek drėgnoki nuo kūno,taigilabai gerai konservuojasi, ir kai vakare ištrauki nustembi. Šortai vieną dieną mano rankas nugąsdino, jie buvo karšti kaip iš mikrobangės. Toks būna ir vanduo ir maistas, kurio, po praėjusių metų fiasko stengiuosi nebevežti. Du bananai kuriuos bandžiau vežtis kaip užkandį pavirto į neaiškią rudą masę vos po kelių valandų.
Šiandien mano kryptis link Gorio, Stalino gimtinės, be tik dėl to, kad kitaip nenuvažiuosi į Gruzijos vadinamą karinį kelią. Pietų Osetija, pastos kelią, okupuotos teritorijos niekada nebuvo lengvai prieinamos turistams. Taigi tenka lanku apvažiuoti, gaila kad čia taip, bet kam pasiskųsi Batiuškai? Mano maršrutas šios dienos ilgas, viso beveik 400 km. Gera žinia ta, kad yra autostradų ir galėsiu peršokti dalį per jas, taip ir padarau. Lėkdamas pučiant svilinančiam fenui man į kūną, pradedu suprasti kad čia tikrai Azija ir tie pavadinimai pradeda su manim vis rimčiau flirtuoti. Teheran 1290 Km? Iranas, tai mano nauja svajonė. Vis daugiau iš ten kilusių fūrų, važiuoja surūdijusios, apsipylusios dūmais vien benzovežiai. Gal naftą veža, be tik ne į tą pusę :). Kaip pavyko jau sužinoti jiems nereikia vizų į Sakartvelo. Kaip ten bebūtų, jaučiuosi arčiau artimųjų rytų. Jie ir baugina ir žavi. Aš baikštus žmogus, ne toks kaip antai Ben King of the road. Su juo susisiekiau planuojant savo kelionę, jis buvo nuoširdus ir daug papasakojo apie Gruziją. Nors kai klausiau maršruto, jis teatsakė, žmogau aš varau aplink pasaulį, jei man reikia važiuoti į vakarus tą kryptį ir laikau. Taip jis rnada nuotykių, jis drąsesnis aš vis dar prisibijau, žaviuosi juo, jam 22 metai, o jau išsiruošė į gyvenimo kelionę. Ar aš norėčiau aplink pasaulį? Nemanau, kol kas atrodo tai per daug varginančiai 🙂 arba tiesiog reiktų išmokti keliauti kitaip, kol kas aš varau iki nukritimo, ir taip kiekvieną dieną, taip ir padvėsti gali anksčiau laiko. Reikia išmokti gyventi keliaujant, o kol kas man atrodo, kad aš tam nepasiruošęs. Grįžtant į kelią. Kažkaip taip gaunasi, kad išsuku iš autostrados, o gal ji pasibaigia momentu, ir prasideda keisti dalykai. Pakėlėse, kaip sandėliuose, arba vien hamakai, arba vien vietiniai saldūs čeburėkai. Kurie kad nebūtų apnešti dulkėmis, vietiniai sugalvojo naują būdą. Tiesiog iš molio padarytos kopijos, jos sukrautos į lentynas, ir man važiuojant buvo visai neaišku, ką jie čia pardavinėja? Išsiaiškinau, pasidarė ramiau. Stiprūs kontrastai, tai vienas tai kitas parduodama. Vėl atsiradus autostradai, mane navi išveda teisingu keliu, šalia jos, senuoju suprask ir ačiū dievui. Važiuoju prasideda derliaus laukai, pilni visko ko tik mūsų lietuviškas skrandis geistų. Deja aš turiu madą jei važiuoji tai ir važiuoji, nestoviniuoji prie kiekvieno medžio, pasisavinti, net prie pardavėju kažkaip nestoju, nors reikėtų ! Taip lekiant prieš feno vėją, mano dėmesį patraukia kelyje tiesiog išklota kultūra, važiuojant nespėju sužiūrėti kas tai? Todėl nestoju vėl, bet pasukus link Osetijos, mat užsimaniau ant durniaus pabandyti privažiuoti iki okupuotos teritorijos pasižiūrėti kaip ten viskas atrodo. Pamatau tą patį vaizdą ir tik vieną nuoširdų vietinį su grėbliu besidarbuojanti, jungiu gopro ir stoju pakalbinti ir pagaliau atsakyti į savo klausimus. Viską maloniai paaiškina, o ir pats įsitikinu, pupelės margos, iškloja jas taip ir kulia. Kūlimas paprastas, nors kaip pats sako, jau nuo 4 ryto dirba, nieko lengvo suprask tokiam karštį su grėbliu mojuotis. Procesas paprastas iškloja gražų vienpusį eismą pupų su stiebais, su grėbliu parasieina, ir atsiskiria pupos nuo stiebų, stiebus į vieną krūva pupas į kitą. Todėl ir sako tėvai mūsų, plaukit ką perkat, juk nuo asfalto nevalgytum? Posūkis link Osetijos nieko naudingo neatneša, tenka apsisukti nuo kreivų pareigūnų šypsnių atgal link Gorio. Gorį tik pravažiuoju pasidžiaugiu, nes neliko net gimtame mieste, jo statulos. Pasiduodu keliu link Vladikavkazo. Kas nežinojote visi tie pavadinimai rusijos, Vladi… yra junginiai Vladi rusiškai tai valdyti, ir miesto pavadinimas paaiškėja, ValdykKaukazą. Važiuojant pradeda imti neaiškūs jausmai, gal nuo nuovargio, mąstau gal čia veltui pasukau, juk tiek kelio tik kad bažnyčią ir kažkokį kalną pamatyti. Pasirodo ne, reikia tik pavalgyti, išgerti taurę vyno, vandens 1,5 litro, limonado dar tiek pat ir vėl atsiranda nuotaika. Atsiranda ir vaizdai neužilgo. Kelias tikrai per gražius Sakartvelo kalnus. Ir kuo giliau tuo gražiau, pradeda vėsti, temperatūra krenta, aukštis kyla. Gamtoje turi būti dėsningumai, momentu aš vėl dviejų su puse kilometrų aukštyje, kelias Alpui pasidaro beveik iššūkiu, pradeda momentais kosėti, ko norėti šiandien jau ketvirtą šimtą sukam. Užsipylęs kuro suvokiu, kad dar nemažai liko, transporto be proto daug visi skuba važiuoja švelniai tariant neatsakingai, o kelias čia nedovanotinas, vieni serpantinai. Daug sunkiasvorių, aš maluosi sėkmingai, daug ką palieku savo dulkėse. Taip netikėtai, dar gavęs patarimų kur apsistoti ir ką pamatyti iš Konstantino ir Vingaudo, pasiekiu prieš pat sutemstant Stepansminda miestelį. Šis pilnas turistų ir yra ant ribos su siena. Įdomus dalykas kaip supratau sunkiasvorės išsirikiavusios per atstumą nuo sienos ir nuo miesto, jų eilė tikrai virš 10km, turbūt čia tokia tvarka, kitaip turistinis miestelis taptų didele fūrų aikštele. Susirandu nakvynės vietą, randu ir pavalgyti kur, skanios avienos sriubos, nors ir nelabai pigiai, bet ko norėti, miestelis pilnas rūsų amerikiečių ir iš viso pasaulio susirinkusių kopinėtojų. Visi su didelėmis kurpinėmis, ir iš akių matosi kad nusiteikę pakopinėti. Juk Kazbek, tai kalnas į kurį nereikia didelių sugebėjimų įkopti, tik geros sveikatos. Čia mano diena ir baigiasi, ryt laukia kelionė iki sostinės. O toliau žiūrėsim kur nuves mane akys bei likimas.
Čiau čiau!