Sveikučiai!
Rytas prasideda 7:00. Šiaip tai mėgstu pamiegoti, nors ir grįžau vakar tik apie pirmą nakties. Bet kai turi savo verslą, reikia padirbėti. Sėkmingai tai darau iki 10 valandos ryto. Papusryčiavęs šaltų pusryčių, nes jau aišku vėluoju sutartu laiku, susimetu greit daiktus į krepšius, pakavimas su dienom vis mažiau užtrunka, o ir nebeerzina, nes žinai kur ką susidėti. Visi daiktai kelionėje turi turėti savo logiškas vietas, tada vargo nebebūna. Sėdu ant Alpo ir lekiam, jis neberodo ožių, bet ir kelias žemyn daugiau nei į viršų. Tik pradėjęs važiuoti suprantu kad persitempiu ir iškarto norisi miego. Važiuoju žiovaudamas, darosi vis sunkiau jausti iš to malonumą. Nors ir turėjau dvi rekomendacijas užsukti į Truso slėnį, nesuku, nes nežinau kiek užtruks kelionė iki Tbilisio. Gaila, bet persitempęs nebejauti malonumo, kad ir kokius vaizdus matai aplink. Pirmasis kaimelis kuriame mane patraukia prie maisto ir kavos – Pasanauri. Stoju, ir svajoju kad ten gausiu geros kavos, juk prie baro pavadinimo ne šiaip sau parašytas pavadinimas – Lavaza. Ieškau vietos pats nes padavėjai točnai studentai ir vos šiaip gaudosi, kur čia dar klientą pasodins, pasvajok ir praeis. Kažkaip pradedu pastebėti, kad manęs nebedžiugina salad, su skaniais pomidorais, agurkais ir svogūnais, bandau klausti kažko kito, negaunu. Kaip ir su salad, taip ir su visu maistu, greitai man atsibodo ir balta jų duona ir „kačiaburi“, todėl užsisakau kažką naujo. Prašau liule kebab, taip vadinamo. Padavėjas, viską uoliai rašosi, bet kai ištariu stebuklingus žodžius – double espresso (dvigubas espreso), jaunas žavus padavėjas nustoja supratęs Anglų kalbą. Pakraipo galvą, sakau nu espresso double, kaip tai bebūtų keista, gaunu du espresso. Tai čia būtų beveik tas pats kaip double, bet pats espresso yra toks geras kaip ir ponas Veryga kaimo artojui, baigusiam darbus apie 23h. Kas nesupranta mano ironijos tai espresso nieko vertas. Sėdų ir sukandęs dantis jau po pusvalandžio smaugiu tolyn. Tbilisis nebuvo taip toli, bet karštis ir vietinių vairuotojų ypatumai vargina kaip niekad. Atsibeldžiu iki adreso kuriame turėtų būti Coptertech. Pastarieji DJI oficialūs atstovai, turi ir serviso padalinį, susiradau juos internete ir iš anksto susitariau parodyti droną. Bet jų adresas 7b, o mane atveda iki 7. Jokio vargo pagalvoju sau, pamatęs pirmą pardę šaunu vidun. Tik tas šovimas, kad geriau įsivaizduotumėte, kol keliauji vienas atrodo taip, nusiimi bako terbą, pasiimi į rankas ją šalmą strikę, navigaciją viską susirenki kas galėtų būti greitai nuimama. Įpuolęs pajuntu tą smagią šaltą srovę iš kondicionieriaus. Gėlytės. Klausiu, kur čia 7B, kur čia galėtų būti Coptertech. Jie kraipo galvas, visu pirmą dėl to kad vienas pardavėjas nebesupranta angliškai, kitas nežino kur čia Coptertech, ir girdėjęs nėra apie tai. Toks elgesys mane po truputį pradeda erzinti. Kaip ir bandant Chornomorsk‘e surasti banką pas tarybinę bobutę taip ir čia, niekas nežino toliau nei savo tūliko. Susitaikau, nurimstu, einu pats ieškoti. Ogi vagi va__, randu, tiesiog už kampo. Penkioliką žingsnių nuo paslaugių nesusipratėlių. Privažiuoju su moto, nusipakuoju droną, ir keliauju vidun. Viduje pasitinka mane malonus serviso darbuotojas, kuris manęs jau laukė ir kai aš su Alpu pribirbėjau prie jų iškarto suprato, kas čia, ko ir pas ką. Dronas veikia, negalime niekaip atkurti problemos. Padėkoju, įteikiu savo kelionės lipduką ir gintarinį raktų pakabuką, nes kaip ir minėjau visi kas man padeda kelionėje gauna po dalelę mūsų aukso.
Tolimesnis mano planas pasiekti viešbutį, bet kad būtų linksmiau, ant saulės pradedu nebesusikalbėti su savąją navigacija, ji nenori paskaičiuoti ir vesti manęs iki ten. Jungiu mobilius duomenis, nusistatau adresą per google maps ir važiuoju į žemę Lietuvos – „Vakarė“. Tai malonaus lietuvio, įkurtas viešbutukas pačioje, Tbiliso senamiesčio širdyje. Pakeliui kelias nėra lengvas, vis pypsina, pilnos gatvės kačių (automobilių) pypsinčių, rėkiančių, mojuojančių. Pradedu netekti kantrybės, nes niekas nėra Gruzijoje girdėjęs apie tai, kam yra skirtos juostos kelyje. Po netrumpos kankynės atsiduriu žemėj Lietuvos, viešbučio ir pavadinimas ir langai viskas primeną gimtinę. Smagu. Vingaudo, šeimininko kuris mane pakvietė pasisvečiuoti, šiuo metu nėra, išvaręs parodyti Sakartvelo grožio kitiems keliautojams, ieško tos dvasios kalnuose. Patikina mane, kad jausčiausi kaip pas močiutę kaime. Šiek tiek nepatogu, juk aš Vingaudo net nepažįstu dar. Pasisiūlė šis malonus tautietis mane apgyvendinti, pačioje širdyje. Labai malonu, jaučiu lietuvišką svetingumą.
Apsigyvenęs ir įveikęs šalto dušo malonumus, susiekiu su kitu tautiečiu – Konstantinu. Nepralėkus nei akimirkai jau teikiu jam Bočių juodą duoną. Nes kai dar buvau Lietuvoje klausiau, gal jo atvežt iš žemelės Lietuvos. Atsako, kaip jau man dabar nekeista, juodos duonos, ir aš tokios norėčiau čia gyvendamas 5 metus. Čia gausi tik jų baltos kuri skani, labai, bet jau ir man spėjo pabosti. Sako todėl ir pilvoti Kartvelai, nes tik tą duoną ir valgo su viskuom.
Konstantinas, jau ilgus metus čia leidžia, todėl nusiveža mane į gerą vietninį restoraną, išmoko kaip reikia valgyti vietinius koldūnus. Kaip bebūtų keista, tam yra specialus būdas. Apvaikštome viską kas kojomis pasiekiama. Ten ir pirtys, ir kanjonai viduryje centro, labai įdomu ir gražu. Tik deja ne visur suspėsiu apsilankyti, tikrai grįšiu išbandyti. Taip jau mano galvoje sukasi mintis pasidaryti rytojaus diena išeigine nuo važiavimo, ir aplakstyti Tbilisio centrą išsamiau.
Off Topic: Konstantinas daug papasakoja apie vietinius, bet vienas dalykas užstringa labiausiai. Jis technikos direktorius, vienoje iš sparčiai besivystančių įmonių. Vietiniai prisiviliojo mūsų lietuvišką protą, nes patys nežino dar kaip valdyti didelius objektus. Čia dar viskas tik kuriasi, kas pas mus jau savaime aišku. Grįžtant į laiko juostą, papasakoja jis man istoriją. Visi kas vairuoja žino, ką reiškia raudonai mėlynas ženklas kuriame X stovi. Planuodami aikštelę prie prekybos centro ir nenorėdami, kad tam tikrose vietose parkuotųsi žmonės, normaliuoju atveju statomas ženklas sustoti ir stovėti draudžiama. Taip, tai paprasta mums, o vat Kartvelininkai jam ir sako, baik tu, nemanau. Niekas nesupras, gal tiesiog užrašykime – „No parking“. Pasvarsto jis, kam kurti ženklus naujus, jei jau yra standartizuoti. Palinksiu ir aš pritariamai galvą. Bet gi kartvelininkai ir sako jam, niekas nekreips dėmesio – „juk man teises tai atvežė kai sumokėjau“. Tokia gaida ir baigsiu šios dienos aprašymą iki greito mielieji skaitytojai!
Čiau čiau !
