Sveiki, turėjom pertrauką, bet jūs man atleiskit. Gal dėl to, kad aš irgi bandau pagauti tas atostogas už nosies kol jos nesibaigė… Visi liūdim sutartinai kai jos baigiasi, atrodo visiems patiktų nesibaigiančios jos, – atostogos. Tikrai manau, kad pabostų visiems.
Atostogų dieną, leidžiu sau išsimiegoti. Bent jau taip atrodo iš vakaro, deja ryte kaip laikrodis mano galvoje mane pabudina apie 9, girdžiu garsus už durų. Durys čia paprastos, plonis ir su tarpais, mes tiesiog pripratom prie kokybės, kurios važiuojant į rytus vis mažėja. Tai tikrai nėra blogai, tai tiesiog tau padeda suvokti, kaip skiriasi pasaulis. Tą skirtumą gali pajusti per porą valandų skrydžio arba, per savaitėlę ant moto, ir tu jau kitur, visai kitame pasaulyje. Kaip ten bebūtų, keliuosi, nors dar tikrai pamiegočiau, bet nebeišeina. Šiandienos planas, kaip nedaugėlio dienų mano ridealone odisėjoje – jokio plano. Taigi po truputį, neskubėdamas išsikrapštau iš kambario, o ten, jau manęs laukia. Vingaudas „pastroijinęs“ darbuotojas, kad manęs nepaliestų niekur alkano. Papusryčiauju tradiciškai, kiaušiniai, dešrelės, „kačiaburi“ duona, vietinis sūris, viskas aš ready dienos iššūkiams. Ne, nieko nepagalvokit buvo ir kavos! Išgėriau kaip įprastai du puodelius tirpios kad pajausti širdies plakimą, vėl iš naujo.
Kaip nebebūtų keista, išpuolus iš kambario ar viešbučio mane tiesiogine ta prasme nusmelkia karštis, lyg ir suabejoju dėl iššūkių, nėr kada. Varau link miesto, patikrinsim ką Tbilisis paruošęs man. Taip ir pamiršau pažiūrėti kiek kilometrų prasukau ant savo, jau beveik, senų kojelių. Išėjus, prasideda lengva gaiva, ne dėl to kad lengva gaivą geriu, dėl to kad lyja. Pasiekus Botanikos parką ir ten stebimai gavus grąžos iš „stolniko“ pėdinu toliau, Konstantinas minėjo ten gražus krioklys, reikia patikrinti. Juk visiems aišku, kad nesu gerbėjas jokių žolių, nebent vienos, bet mes čia ne apie tai. Pėdinu takučiais pilnais man neaiškių sutvėrimų, floros ne faunos. Beveik nustojęs gaivinantis lietutis man atneša naują pažintį su Rusijos baikere. Aš kvailutis, tik pradėjęs eiti link kažkokio įdomaus bokšto, gaunu pastabą, kad ten nėra ko eiti. Pasirodo, ji bandė – nepavyko. Uždaryta. Ji su savo vaikinu atpjūklinusi iš pamaskvės. Beieškant to krioklio, virš mano plinkančios galvos, prazvimbia žmogysta klykiantis ne savo balsu. Sudomino, iš kur jis gavo tą balsą? Pasirodo viskas dar pakeliui, einu. Randu krioklį, bet jis kaipir viskas Sakartvelo šiuo metų laiku, beveik išdžiūvęs. Šiek tiek dar teka, pasiseflinu varau ieškoti kur tuos balsus nežmoniškus dalina. Užsiropštęs šiek tiek aukščiau, randu. 30 Larių, ech kam rūpį – atostogos. Sėdu ir be jokių balsų padarau jums labrytinį video kuris į eterį išeina po pietų. Lieku lengvai bet ne ekstremaliai sužavėtas. Tik dėdamas šalmą pajuokauju, kam jis? Rusiškai šnekantis, man įtariamai rusas, pasipiktinęs atsako, jei yra reiškia reikia dėtis. Zakona, tak zakona, deduosi.
Kaip visiems žinoma Sakartvelo, kas dar nesuprato kas tai, arba tiek greitai nepriprato tai Gruzija. Mūsų šalys labai gražiai draugauja. Jau oficialiai, po to kai Lietuva priėmė tikrąjį Gruzijos pavadinimą – Sakartvelo, jie tokiu pačiu gražiu žestu nuo šiol mus vadina Lietuva. Kaip jūs norite taip man tai labai gražus tarpvalstybinis bendravimas. Taigi ieškau dar didesnių mūsų šalies panašumų ir draugystės apraiškų. Aišku ne iš oro traukiu juos, daug ką pasufleravo mano naujas pažįstamas – Konstantinas. Ieškau randu, Vilniaus skverą, aikštę, ji sveikina dideliu užrašu atvykusius prie funikulieriaus kuris kelia į virš 700 metrų kalną virš sostinės. Dar kažkur, gal net ten pat, bet aš jau karščio ir peškučiom išvaikščiotų kilometrų apie tai pamirštu yra sekmės plytelė kaip ir Katedros aikštėje, suraksit kai būsite. Na kadangi jau atpėdinau tiek kilometrų funikulierius atrodo kaip gera pramoga, o ir kalnas aukštas. Pasikeliu, eilėje „stumdomės“ su Iraniečiais, kuriems pasirodo nereikia vizų į Sakartvelo, todėl jų turizmas čia sparčiai didėja. Moterys su burkomis, jei teisingai atsimenu skarų pavadinimą čia ne retenybė o kasdienybė. Tik man vienas ateina į galvą klausimas, kai jas sutinki prekybos centruose, ką jos perka? Džinsus? O tai kur juos demonstruoja? Namuose? Linksma tik dėl to, kad kai jas sutinki gatvėje matosi tik batai, ir rankinė. Dažnu atveju, ne tik, kad nesimato jų drabužių tik juodas apdaras, bet ir akių. Kaip sužinojau šios kelionės po Azijos žemyno pakraščius, tuos apdarus dedasi tik ištekėjusios moterys. Tos kurios dar, atleiskite man už gal grubų išsireiškimą – „žvejyboje“ dengiasi tik plaukus. Bet kai jau viskas aišku ir ji jau turi vyrą, jos nebepamatysi. Iš vienos pusės atrodytų visiška nesąmonė, bet nepamirškime, jei mes kažko nesuprantame tai nebūtinai yra nesąmonė. Tai gali būti mūsų neišprusimo, kultūrinių skirtumų pasekmė.
Taigi aplakstęs pusę miesto ir išbandęs funikulierių, pasikėlęs į kalną, ir po atrakcijonų masažo, randu puikią pagal aplinką vietą pavalgyti. Visas Tbilisis kaip ant delno. Visi padavėjai kaip musės, laksto, ant jų marškinėlių jautis, su išdalintomis pagal pjovimą dalimis. Tikrai mąstau čia bus vieta kurioje pirštus laižysiuosi. Mintyse dar pėdindamas iki ten, mąstau, kad gali būti brangus. Bet vėl gi, nurašau sąskaitą atostogoms. Šturmanas gal pastatys. Deja prisėdęs, nerandu VISIŠKAI nieko iš jautienos. Keista, jau net beveik noriu paklausti vienos iš mūsių. Kur jautiena, bet randu avienos patiekalą kurį ir išbandau. Deja avienos tik pirmas gabaliukas mane nustebina. O toliau, viskas sausa, ir bulvių aišku daugiau nei avienos. Nors šiaip Sakartvelo viskas įprasta mums jau užmirštu būdu, šalšlyk tai ir yra šašlyk, prie jo nieko negauni. Todėl įprasta viską užsisakinėti, reikai salad bus salad. Tik šį karta man su aviena pasiseka. Gaunu puse kilogramų bulvių, 8 gabaliukyčius avienos, dar menkai daržovių įsipainiojusių vertime. Matau prieš mane vyksta maisto fotosesija, pilname restorane žmonių. Turbūt daro naują meniu, išgėręs tikrai skanaus sauso raudono vyno iš Kaheti regiono, jau mintyse įsdrąsinu ir beveik klausiu ten prie fotosesijos besidarbuojančios, suprask direktorės, kodėl jūsų padavėjai su jautienos marškinėliais jei čia jautienos nėra. Tik staiga atsigeriu vietinio kompoto ir grįžtu į laiko juosta. Vyną kartoju tikrai geras. Ir atleiskit aš galėjau būti nelaiku, juk vidurį dienos, gal menu ne alakarte. Bet kokiu atveju, jei manęs klaustumėte ar verta grįžti tikrai ne, vyno galima ir pigiau nusipirkti. Už pietus ties Tbilisio debesimis sumoku panašiai apie 15 eurų. Vyno gurkšnojimas virš Tbilisio mirtingųjų man atneša ir gerą žinią. Mane kažkas pakviečia pamėgti Sakartvelo puslapį, kuris kurtas aiškų lietuvių su tikslu skleisti informaciją mums. Ten, be to kad neseniai Sakartvelo de kriminalizavo marihuaną, perskaitau, apie Tbilisije drąsių lietuvaičių ir tokių pačių vietinių iniciatyvą atsidariusį barą Vilnius. Viskas aišku man išeiginė, o lietuviški barai tiek toli nuo namų man visada įdomu. Einu, ieškau randu. Sutinku ten Tautvydą, vieną iš narsių vyčio palikuonių. Jie bando ir aš juos sveikinu. Kas to nesupras, aš jūsų paklausiu, kiek iššūkių turėjote iškepti skanią keptą duoną su sūriu? O vat jie bando, šitoj šalyje kurioje nėra net tamsios duonos, ką jau kalbėti apie juodą. Jie čia visi ryja baltą, sako net dėl to vyrai čia pilvoti, gal ir nesiginčiju, nes kiek mačiau pakelėse neša po 5 štukas vienas. Tagi apžiūriu viską, bare yra viskas ko reikia, kad atspindėti mūsų dvasią, Gedimino sapnas sienoje, Arvydas, Rūta. Visi čia jie rodo kitiems kokia, mes maža bet tuo pačiu galinga tauta esam. Užeikite ir palaikykite, tautiečių iniciatyvą. Bediskutuojant su Tautvydu ir jo draugu kartveliečiu, mane pakviečia pavakaroti. Lekiu, niek oilgai negalvojęs. Atsiduriu vienoje magiškoje vietoje pavalgyti, aš aišku po mekekienos su kilogramu bulvių, neišalkęs. Taigi pasiimu tik užkandžių ir geriu vietinį naminį vyną, visada jo klauskite ir tikrai gausite, jis tikrai geras. Aišku jei esate aukštuomenė gali ir nepatikti. Man patiko visas kurį ragavau. Net iš panaudoto kolos butelio, jei šaltas. Geri ir supranti kad žmonės vargo jį darydami, ne šiaip sau stovi pakelėse su vyrų pensinukai. Pasiklausęs į tualetą, senuko palydimas esu už rankos. Sakartvelo, turi tiek daug nuošridžių žmonių, neapsigaukit su čigoniškomis jų versijomis. Grįžtant į laiko juostą vakaras baigiasi 4 ryto. Ryte išvažiuoti į Azerbaidžaną (Toliau AZE, aut. Pastaba:) anksti atpuola. Vakaro diskusijos tiesia mano supratimo apie šitą šalį lynus. Sužinau kodėl čia atrodo tiek daug policijos ir kodėl ji važinėja su įjungtais švyturėliais. Pasirodo, tai Sakashvili nuopelnas, policija turi būti matoma, ji turi būti visur, taip šalis pradės jaustis saugesnė taip ir yra. Mums atvykusiems atrodo, kvaili policajai, važinėja su įjungtais švyturėliais. Neskubėkite teisti, jei nežinote priežasties. . Sakashvilis, negali grįžti į savo šalį nes būtų teisiamas, įdomu tai kad jis negali būti pasodintas. Sakartvelo turi įstatymą, kuris buvo priimtas kai Sakashvili atėjo į valdžią, ir su buvusiu prezidentu buvo suderėta apie tai. Pradedu pažinti šalį iš jos vidaus. Iš jos žmonių tai mane džiugina, nes atrodo esu savas ir pradedu suprasti kas yra kas. Sakartvelo progresas milžiniškas, sutikus kelte ukrainiečius jie pasakoja kaip dar antai keliolika metų atgal, elektrą ir vandenį dozuodavo, būdavo nustatytos valandos kada bus elektra ir vanduo. Tai būdavo ne tik mažuose kaimuose bet ir didesniuose miestuose. Po gerų dienos diskusijų aš taksi automobilyje, kuris man užsakytas su vietinių pagalba, kainuoja tik 2,5 eur. Kitaip galėtų būti ir 10. Nesisuksi negyvensi 🙂
Iki greito mielieji!
