Site Overlay

14. Rugpjūčio 3. Tbilisi (GE) – Baku (AZ)

Parsiradus taip vėlai savaime aišku šiek tiek ir žvairam nuo vietinių svetingumo, ryto planai griūva. Ir aš iš lovos išsikrapštau tik 11. Susipakavęs ir svarbiausia atskyręs daiktus su dronu kurių man nereikės, lendu iš kambario ir girdžių mielą lietuvišką akcentuką. Tadam štai ir mano pastogės suteikėjas –  Vingaudas. Pagaliau susipažįstame. Vingaudas, kas neskaito nuo pradžios ar neseka manęs facebooke, pasisiūlė man nakvynės vietą Tbilisije. Labai malonus žestas iš brolio Lietuvio kurio net nepažinojau. Geriam kavą  diskutuojame su šypsenomis. Vingaudas, čia jau 6 metai, bando kabintis į gyvenima kurdamas viešbučio ir gido versliukus čia. Pats labai mėgsta fotografuoti, akivaizdu myli ir Sakartvelo grožį. Kaip pats sako išmaišęs jau čia skersai išilgai viską. Bet tokia meile vietiniams kaip aš nepasižymi. Manau normalu, jei darai verslą gyveni, pažįsti ir supranti, kad ne visi nuoširdžiai šypsosi. Todėl jis tiesiai šviesiai rėžia – „Aik tu visi čia čigonai, negalima pasitikėti, reikia visada tikrintis gal ir neapgaus, bet kontrolės negali paleisti iš rankų“ Aš šypsausi, įdomu stebėti skirtingas žmonių patirtis. Dar užvakar kai bendravau su Konstantinu jis irgi minėjo jų nepunktualumą. Dar įdomesnį dalyką prisiminiau. Kartvelai, yra versliukai nuo prigimties. Ir darbas nuo 8 – 5 yra tas darbas kuris tiesiog būtinas atliki, bet jis nėra jų supratimu pats svarbiausias. Jei darbuotojui pasiūloma „pachaltūrinti“ šeštadienį ir už jį gauti papildomų grynųjų. Tai bus jau jo supratimu versliukas, jis užsidirbdamas tuos nedidelius bet papildomus pinigus, užskaitys kad va čia jau užsidirbo sau. Aš tokį mąstymą sulyginau su tuo kaip mes iki gegužės panašiai dirbam mokesčiam, o po jos jau sau :).

Ant moto sėdu tik 2 dienos, o prieš akis daugiau nei puse tūkstančio kilometrų, jau aišku kad Baku neprivažiuosiu šviesoje. Kaip ir ankstesnėje kelionėje, nepatinka man važiuoti per didelius meistus vidurdienį, karšta kamščiai, o su moto apranga tai išvis kaip pirtyje užsipylus kibirą vandens ant akmenų. Palemgva be didesniu nuotykių atsirandu prie sienos su Aze. Na o ten kaip visada, lakstai nuo langelio prie langelio, visi visur siuntinėja. Vaikšto tuntas, skirtingai apsirengusių pareigūnų. Vienam rodyk pasą kitam o progreso jokio. Šiaip ne taip, apžiūri mano daiktus, per daug nekrausto. Kaip ir reikėjo tikėtis pirmi du klausimai. Ar turi droną, raciją? Neigiami atsakymai patenkina aplinkui skraidančias muses – pareigūnus. Prie langelio, paprašo draudimo, kadangi jau rodžiau kitiems palikau jį terboj. Atsakau ar atnešti tą žalią kortą. Atsakymas pasigirsta iš dar vieno pareigūno sėdinčio užnugaryje. Bring Bring. Taip ir nubirbinu bring bring iki Alpo. Grįžtu, rodau, sako – „good man Linas“ „Bil v Armenij?“, „Nebil“, „Horsho“ Paklasuinėja kiek busiu kur važiuosiu. Sudėlioja spaudelius ir pasiunčia prie trečio langelio, suprask muitinės. Ten reikalai irgi pakankamai greitai sprendžiasi, tik tas bardakas užknisa langelis klyno lygije, prie jo išsirikiavę visi lenda, stumdosi, šaukia tas pareigūnas iš vidaus vardais, niekas negirdi. Žodžiu kaip visur čia. Praleidžia, susitvarkau per maždaug valandą, eilėje nelaukiau niekas „nežemino“ kaip Ukrainoje, praleido be eilės. Tik pradedu važiuoti prie vartų kažkoks neprietelis vėl šaukia kur važiuoji, duokš dokumentus kartoju procedūrą, atkišu jam šikpopieriaus lapuką kur viskas sunstpauduota ir tai įrodo kad galiu judėti link vartų. Keistai vartai abiejose pusėse sienos uždaryti, taip dar niekur nemačiau. Kaip gyvuliams, reiškia čia pas juos toks supratimas, bus atvira kažkas būtinai pabandys praslysti. Aze saugos, uždari jie pasauliui kaip reikiant. Privažiavus vartus, dar vienas tikrai nesupykit svarbus labai kaimietis, kuris vartus atidarinėja į jūsų „dream landą“, nepasitenkina antspaudais ant šikpopieriaus lapelio mandrai paprašo paso, vos ne šaukdamas. Sukinėja rankeną, gaila azerį, ne ta rankeną sukioji. Pas mane niekaip neprilimpa kairioji rankena, tai sukasi lengvai suka užgesinto moto, kairiąją rankeną ir jau matau įsisivajoja kaip lekia su alpu. Sėkmės mintyse palinkiu, kai atskirsi kur gazas, galėsi pradėti svajoti. Nemalonus bičas ir tie papildomi prisilietimai bereikalingi paliko man prastą pareigūno įvaizdį. Smaugiu rankeną kiek eina iš vietos kai prasidaro man aze vartai. Prastoko įvaizdžio pareigūnai lieka mano dulkėse. Lengvas jauduliukas apima mane. Vis dėl to tai kitokia šalis ir žmonės pasikeičia iš karto, išvaizda, elgesys. Nejauku. Pamatau pirmą degalinę su juokingom kuro kainom, dyzelis 0,6        Manato, tai 30 eur centų panašiai.  Suku piluosi, esu ištroškęs ir norėtųsi ko nors užkasti, dėmesys padvigubėja su Sakartvelo lyginant. Prie to reikia prirpasti, kol kas sekasi prastai. Degalinės, tai ne kaip pas mus. Išvaizda ta pati, bet prie kiekvienos pompos po žmogų, užpylėją ir dar du apsauginiai. Pastatas taip pat panašus į mūsiškius, tik kad viduje ne parduotuvė o Ofis užrašyta, šalia lyg ir Cafe parašyta. Nusitaikau einu, apsauginis iš paskos, nu čia dabar kas. Persekiojimas vidurį dienos? Įžengiu vidun, ten sūriai neaiškios išvaizdos du, sovietiniame vitrininiame šaldytuve. Už jų matau du arbatinukus metalinius suprantu kad čia apie normalią kavą pasvajoti. Imu kolos buteliuką, juokingai mažą, nebuvau tokių dar matęs ir vandens. Vienas manatas, puse euro. Man pradeda patikti. Geriu šoku ant alpo ir pagnal. Iki degalinės buvo naujai klotas asfaltas, apsidžiaugiu keliai bus geresni nei Sakartvelo. Deja pvažaivus toliau mane pasitinka kelias, kuris toks su linksmaisiais kalniukais ir jie nesibaigia pradžioje visai linskma, vėliau jau pradeda nusibosti. Kelias apsodintas medžiais arti, primena man senąjį Klaipėdos kelią. Kiek toliau palėkus, išoku į M4, kelią jis naujas geras lygus, ir taip toliau mane lydi tik geros kokybės keliai, respect. Kraštovaizdis staiga keičiasi visiškai. Buvo žmonių kurie mane atkalbinėjo čia važiuoti, aš suprantu jau kad man čia įdomu nes viskas kitaip nei Sakartvelo. Pradeda panašėti į dykumas, kalnai su mažais krūmeliais, kalnai nedideli ir tokie kaip iš molio. Įdomu, neįprasta. Sekančioje degalinėje neapsieinu be dėmesio priepuolių iš vietinių, prišoka jaunimas, puola kalbinti savają kalba, aš jiems angliškai rusiškai, nesupranta. Netolimais geria vyrukai arbatą, tai jaunimėlis jų paprašo paversti. Augaloti vyrai šneka rusiškai visi apsikeičiame informacija, pasiūlo man pavalgyti, atsisakau, kažkaip nejauku nors ir mirštu iš bado. Minu toliau, už nugaros matau nelemtus lietaus debesis, žaibus. Man sekasi, aš nuo jų spėju bėgti. Pradeda temti, smaugiu alpo rankeną kiek išmanydamas, bet neužilgo prasideda autostrada, liuks. Džiaugiuosi, smaugiu dar stipriau. Tik mano dėmesį pradeda blaškyti jų nenormalus mirgenimas šviesomis, pradeda erzinti kalu jiems atgal į klynus. Patinka žaisti su ilgosiomis, pažaiskim. Aš pradedu išsiskirti, tuom kad visus lenkiu. Autostrada gera, kelias kaip stiklas, bet ženklai kaip antai modelių figūros išmatavimai, devym šiam devym (90, 60, 90) nu atleiskit azeriečiai, kur tai matyta. Varau 120, neturiu laiko, laikas mano priešas kaip ir tamsa. Prasideda kalniukai greitis krenta iki beveik 40, posūkiai serpantinai. Kalnuose nerealus bariukai, apšviesti mažomis lemputėmis miškiukai labai romantiškai ir gražiai atrodo. Pradedu jausti nuovargi ir šiek tiek nevilties jau jaučiasi, kada gi tas Baku. Vietiniai važiuoja idealiu greičiu, laikydamiesi apribojimu, mane tai pradeda gasdinti gal čia baudos nenormalios, lenkiu prabangius automobilius jie visi važiuoja 90. Nu čia dabar, pradedu ir aš mažinti tempą. Kol atsiranda vienas pilietis su Toyota džipu, jų čia daug LandCruiseriai čia amerikietiškos rinkos dfideli ir prabangūs. Sėdu į uodegos poziciją, lekiam nepaisydami ženklų, net policiją lenkiam su švyturėliais, ji lyg bando stabdyti džipą bet po to netikėtai atstoja ir mes artėjam prie Baku. Vienoje įkalnėje mano Alpui dingsta noras normaliai  važiuoti vadinamas – trauka. Vieną kartą, antrą kartą. Aplink tamsu, nieko nematau kas už kelio ribų, stepės? Kalnai, pučia labai stiprus vėjas. Nesinorėtų čia sustoti. Uoj nesinorėtų.

Prieš važiuodamas į Baku, patikrinau facebooke, ar nėra ten grupės – „Baku Lietuviai“ Yra! Valio, aš rasiu savų, jungiuosi prie grupės, prašau patarimų, Arūnas atsako. Net pasiūlio pas juos apsistoti, how cool is that? Visada ramiau kai važiuoji žinodamas, kad rasi Vyčio brolių ir seserų tolimam krašte.

Lėkdamas prieš stiprų vėją, kertu paskutinę kalnų grandinę, ir pamatau milijoninio miesto panoramą, vau. Tikrai didelis miestas, jame tilptų mūsų brangi lietuvėlė, pagal gyventojų skaičių. Mano navigacija, manęs negali vesti, dėl neaiškios priežasties, ji rodo kur esu bet neveda, neranda ir Arūno adreso. Sustojęs Baku, jungiu mobilius duomenis ir klausiu patikimosios močiutės googlės. Ji man parodo viską, bet irgi neveda. Na čia jau ne atsitiktinumai tam turi būti priežastis. Ir taip ji yra Azerbaidžiane veda tik AzeNav programėlė. Tai man paaiškina vėliau Arūnas. Google rodo kaip važiuoti reiktų, bet neveda, nesukinėja žemėlapio, taigi aš viena ranka sukinėdamas žemėlapį telefone, kita vairuodamas bandau naviguoti per šį megapolį. Sunkiais sekasi, nes kai atsiranda trys pasirinkimai, tunelis, tiltas ar važiuoti tiesiai, sunkiai atspėju. Bet galų gale atsiduriu prie daugiabučio kuriame gyvena Arūno šeima. Esu sutinkamas pašėlusio jaunėlio Arūno sūnaus. Jis puola man padėti čiumpa šalmą terbą, rodo raumenis, duoda žaibą tokį, kad net mano krumpliai traška. Nuotaika gerėja, aš laimingai pasiekiau savo tikslą. Parkuojant moto, ištinka nuovargio panaikintos logikos problema. Susukus vairą į dešinę, pasigirsta starterio garsas ir gesta šviesos. Nieko nesupratęs du kartus palieku viską nes nebeturiu jėgų. Vėliau su Arūnų įjungę loginį mąstymą suprantame, kad juk tai užvedimo mygtuko atsirėmimas į bako terbą. Lieka tik vienas nežinomasis, kodėl dingsta trauka. Nėr kada dabar galvoti, laikas poilsiui ir susipažinimo vakarui. Maloniai leidžiame laiką.

Arūnas tai dar vienas, pavyzdys kaip iš Lietuvos nuteka išsilavinęs protas. Be jokių neigiamų minčių tai rašau, tai normalus procesas. Jei tau siūlo geresnes sąlygas tu jas priimi, juk jei turi vaikų galvoji ir apie jų ateitį. Arūno istorija labai įdomi. Jis sėkmingai vadovavo vienos didžiausių Lietuvos prekybos centrų regiono padaliniui. Ir vieną gražią dieną į jo LinkedIn (Profesinis facebook) profilį pasibeldė jo dabartiniai darbdaviai. Pradžioje jis nepažiūrėjo labai rimtai, bet atkaklūs Azerai, nepaleido. Po metų prisiviliojo Arūną tiesiog pasisvečiuoti ir įvertinti jų siūlomas sąlygas. Vietiniai pasistengė kad Arūnas pamatytų kaip čia galima gyventi. Ir žinot ką, jam patiko. Jo vaikai eina į tarptautinę privačią mokyklą, apmokamą darbdavių, jie gyvena erdviame bute kuris didesnis už kai kuriuos namus Lietuvoje. Man be galo įdomu, tokios sėkmės istorijos. Todėl kamantinėju toliau. Kaip einasi darbe? Su kokiais sunkumais susiduria? Vieni įdomesnių faktų, pirmoje vietoje kultūriniai skirtumai. Viena didesnių problemų, kad vietinių mąstymas paremtas nuobaudomis, o ne skatinimu. Darbuotojai nedaro nieko kol „načialnyka“ nepasakys daryti. Bijo savarankiškumo, bijo klysti, nes bus baudžiami. Darbuotojų kaita virš 100 procentų. Arūnas prieš save turi didelius iššūkius. Bet matau, kad jam patinka ir jis tikrai turi ką pasiūlyti. Azerbaidžiane viskas dar tik kuriasi, kas pas mus jau įprasta. Todėl įmonė kad ir daranti puse milijardo apyvartos, nemoka dar valdyti savęs todėl ieško tokių kaip Arūnas ir skiepija vakarietiškus metodus savo rytietiškam mąstymui. Azerai, labai jautrūs, kiek pasakoja Arūnas, geriau nejuokauti, nes paprastas juokelis gali būti priimtas asmeniškai ir labai jautriai, pasimokė ir stengiasi kaip jis pats sako „laikyti liežuvį už dantų“. Pagalvoju gerai kad aš čia nedirbu, tikrai prisikalbėčiau ir aš.

Konstantino ir Arūno istorijos labai panašios, o ir iššūkiai su kuriais jei susiduria tokie patys. Norisi palinkėti jiems kantrybės ir sėkmės. Juk aš irgi buvau emigravęs beveik 5 metus. Teko ir man tai patirti. Antai Airijoje turėdamas didelį savo viršininko pasitikėjimą, aš pradėjau tobulinti sandėlio kuriame dirbau, tvarką. Prekių dėstymo tvarką, tai gerino darbo našumą. Bet susidūriau su problema kurios visiškai nesitikėjau, kai gavau GO iš viršininko. Airių darbuotojai, kurie visi buvo vyresni už mane dirbo roboto rėžimu, ir jiems bet kokie patobulinimai reikšdavo daugiau ir kitokio darbo nei jei įpratę. O jiems dar pradėjo aiškinti kažkoks imigrantas iš Lietuvos, turėjau nemalonių akimirkų. Kol galiausiai priėjome iki taško, kad į mano sandėlį niekas nebekeldavo kojos, nes nenorėdavo daryti taip kaip aš buvau sumąstęs. Atveždavo ir tiesiog palikdavo paletes prie durų. Dažnu atveju tvarkydavausi vienas, bet buvo gražu pažiūrėti kaip viskas sudėta pagal kodus, ir nereikia lakstyti renkant užsakymus per sandėlius ieškant tokio paties kodo ausinių. Per laiką kažkaip pavyko ir Airius įtikinti, kad tai veikia. Bet man išbandymas buvo stiprus. Plius praradau tam tikram laikui draugiškus santykius su kolegomis, palaikymas buvo tik iš viršaus. Be užteks apie mane.

Parašykite komentarą

lt_LT
lt_LT