Iš vakaro su mano naujais draugais Baku, sutarėme mausim į pajūry, kai tik išsimiegosime. Jaunėlis jau nesitveri kailyje, išgirstu jį apie 10. Kylam pusryčiaujam ir mes pajūryje. Pakeliui užsukame į Bravo parduotuvę, tai „valstybę valdančios šeimos“ verslas. Matosi tik įėjus į parduotuvę, kad ji viena tokio tipo čia, jie jau pritaikė vakarietiškus standartus. Viskas apšviesta išrikiuota logiškai, tvarkingai sudėta kasos ir t.t. tik vienas dalykas krenta į akis, kad čia kaip ir degalinėse visur pilna aptarnaujančio personalo, vaisius sveria etatinis darbuotojas, uždeda etiketę užsuka maišelį. Pajuokauju, kad čia dar darbo kaina nepasiekė vakarietiško lygio todėl ir pilna tokių etatų. Juk atlyginimas tokių etatų čia siekia tik 150 manatų, tai yra 75 eurai per mėn. Ir aria žmonės ne po 40 valandų, o po 60 ir daugiau. Todėl ir Arūno žmona Laura, dar vis ieško darbo, nes normalesnio čia tiesiog nėra. Tai minimalių 60 valandų darbo savaitė, už mažą atlygi, arba reikia mokėti vietinę kalbą. Todėl ir neskuba nes būtinybės jai dirbti nėra, tiesiog norisi kažką veikti.
Atsirandame viename iš mokamų paplūdimių. Įėjimas kainuoja 5 manatus (2,5eur) šalimais ir nemokamas pajūris, toliau dar brangesni yra ir su baseinais atskirais, ir kainuoja jau po 50 manatų. Šitas optimaliausias variantas. Sutinkame čia ir ambasados darbuotojas, šnekučiuojamės. Lietuvių čia nedaug todėl vienas su kitu stengiasi palaikyti ryšį, smagu. Pristato ir mane, juk tokie reti paukščiai kaip aš solo kelionėmis atvažiuojantys iki tokio tolimo krašto, – retenybė. Viena iš darbuotojų prisipažįsta norinti irgi taip keliauti, padrąsinu, niekada nevėlu, reikia žengti tik tą pirmą žingsnį – pradėti judėti tikslo link. Arūnas taip pat prisipažįsta, kad du kartus laikėsi moto teises ir vis keistų sutapimų dėjka nepavyko. Dėl to apleido tą reikalą, spiriu jam į šikną, ir paraginu grįžti prie tikslo. Manau šį kartą jam tikrai pavyks, pamatęs mane, vieną suprakaitavusį, pervargusį, su vyčiu ir šypsena ant krūtinės prie savo namų durų jis suprato kad gali ir jis. Abipusiai sutariame kad tokie likimo pokštai turi būti užskaityti kaip ženklai, todėl jis išreiškia norą kai jau susitvarkys dokumentus ir sės ant dviračio moto, mes tikrai susuksime kilometrų, gal net vėl šituose kraštuose. Juk čia tiek dar reikia pamatyti!
Nuskrudinam save, ir pasisemiame vonias D vitamino, išsimaudau tolimoje Kaspijoje. Vanduo kaip arbata. Bangos didėja, Arūnas stebisi, čia dažniausia jūra tyki. Vis dėl to tai didelis ežeras. Baku vadinamas vėjų miestu, tai jau aš pajutau vakar važiuodamas link jo. Vėjas tokiuose kraštuose labai didelis palengvinimas mums, kurie nepripratę prie tokio karščio. Aš atvažiavau pačiu laiku, nes prieš pora dienų nebuvo vėjo, o ir temperatūra pavėsyje laikėsi palei 40. Šiandien lengviau, tik 36. Po jūros malonumu prasukame pro didelį prekybos centrą. Kaip pavyksta išsiaiškinti, čia labai daug „padėlkų“ todėl bandymo surasti pigesnių europietiškų prekių atsisakau. Užkandame, visus tas vietinių įprastas servisas, viską atneša, paduoda. Ir aišku neatsisako simbolinio užmokesčio. Jei tau gatvėje padėjo pasistatyti mašinėlę kažkoks iš kažkur atsiradęs parkavimo meistras, pamojavo rankomis, viskas paslauga suteikta, reiktų duoti manatą. Čia eilinis europietis gali likti nesupratęs, už ką moka, bet čia taip įprasta ir neriektų kabinti akių. Vaikams aišku norisi mako, arba KFC, Arūnas jiems antrina, bet mes su Laura renkamės vietinio junk foodo. Randu Airaną, kurį man Darius parodė Lietuvoje, tik čia jis ne toks macnus, o ir pateiktas kaip pieno kokteilis išpurentas. Maisto pasirinkimas tikrai platus bet aš imu lavašą. Visai kitoks nei pas mus, plonesnė ir jaučiasi kad ką tik iškepta duona – lavašas kitaip sakant. Viduje mėsa, nieko neišsiskirianti su daržovėmis, bendras skonis liuks.
Vakare pajudame pamatyti miesto kuris žymiai gražesnis nei diena. Viskas tvarkinga, gatvės labai plačios, viskas labai pompastiška ir apimtys, man kaimietukui, iš Palangos sunkiai suvokiamos. Vien jau Arūno virtuvė kvadratūra kaip mano butas. Centre aplankome pagrindinius traukos objektus, panoramą. Matosi ir eurovizijos pastatas, gatvėse ne sunkiai pastebėsi ir formulės 1 ženklus, juk čia vyksta vienas iš etapų. Sėdame į taksi kuris sunkiai randa mus užtrunka, taxify įvertinimas, 5 žvaigždės, jau pradedam suirzę galvoti kaip jam apliksime įvertinimą. Bet jis atvežęs į vieta, bando neimti iš mūsų pinigų, tai tik pora manatų, bet Arūnas įtikina, kad jie čia gyvena, o tik aš atvykęs todėl įtikinam apimti tuos porą manatų. Nebepaklausiau Arūno, bet už šitą poelgį manau jis išsipirko ir jo įvertinimas lieka tame pačiame lygyje. Nueiname bene 10 km bežvalgydami miestą, paskutinė stotelė tradicinės azerų virtuvės restoranas, skaniai prisikertame. Įdomus pastebėjimas čia irgi valgo rugštynių sriubą. O šiaip, meniu be galo didelis ir viskas atrodo skanu. Aplink mus, vien juodais apdarais apsirėdžiusios musulmonės žibančiomis akim per tarpiuką. Kitos jį tiek sumažinusios kad net akys nesimato. Įtariu pagal vyrus kuriu tik po vieną prie stalo o moterų gal 3 ir vaikų krūva, kad tai Iraniečiai, arba pamaldesni Azerai. Yra ir užsieniečių, šis restoranas populiarus pačiame centre. Pilnas. Įveikus bent 5 patiekalus, jaunėlis vis labiau praranda kantrybę, pavargo mažasis švarcnegeris, aš bandau surasti su juo kompromisą. Juk mes turim sumokėti o sąskaitos jau laukiam ilgai, todėl pamokau jį rusiškai pasakyti „Skarėja ščiot“. Tasai nepasimeta nudumia prie klegenančių ir nežinia ką veikiančių padavėjų ir pareiškia jiems – Skarėja Ščiot. Taip atsiduria jis pagreitintu būdu pas mus ant stalo, suma juokinga už maisto kiekį viename populiariausių restoranų Baku, tai tik 30eurų. Baku uždrausta elgetauti, čia irgi pilna policijos visur todėl tvarka geležinė. Bet žmonija turi instinktą suktis, tai ir sukasi, pardavinėja bobulytės nosinaites po manatą kur tikroji vertė gal ketvirtadalis. Bet tai sveikintina, nori užsidirbk, kaip, tavo fantazijos vaisius. Daug čia cukraus vatos, balionų padavėjų, bet jau jie ne iš biednumo tai daro. Praeiname ir klubų gatvę, viduje girdžiu ir man tinkančios muzikos garsus. Šis miestas pasiekiamas su vienu persėdimu iš Rygos, manau jei atpigtų vizos tai galėtų būti labai patrauklus ir egzotiškas miestas. Dabar gi, mano viza mėnesiui kainavo 80 eurų, nepigu.
Baku vairavimas ne daug skiriasi nuo Tbilisio, linijos kelyje mažai kam rūpi. Arūnas teisingai pastebi, čia beveik nėra apsisūkimų, posūkių į kairę, jei baigėsi dviguba ištisinė, tai nereiškia, kad gali apsisukti ar sukti į kairę, stovi ženklas tik tiesiai. Tai, Arūno manymu, nėra atsitiktinumas, tai iš tikro mažina riziką. Reikia važiuoti iki žiedo ir apsisukti jame, neapsigaukime žiedai čia nei per pus nepanašūs į mūsų, pagrindiniu gali būti viena gatvė kertanti žiedą, o iš kitų privažiavęs turi laukti ir praleisti pagrindiniu keliu per žiedą važiuojančius. Žodžiu, tikra painiava mums, bet kaip Laura sako, etc varai vos ne užsimerkęs, ir stebi kitus vairuotojus jei jie varo ir nežiūri reiškia tu juos praleisti turi, o jei jau atsisuko į tave reiškia tavo pagrindinis, papypini, pajunginėji šviesas, ne dėl reikalo bet kad smagiau būtų ir varai iškėlęs galvą į priekį. Ir šitame gatvių chaose, kad ir kaip juokinga yra logikos. Visi čia važiuoja tikėdamiesi visko todėl pakankamai įsitempę, tikisi bet ko bet kada, todėl įvykiu labai mažai. O pas mus važiuoji pagrindiniu ir miegi, nes juk mano pagrindinis ką čia bestebėti, taip sumažėja budrumas ir nutinka avarijos, kad ir nesi kaltas, bet tiesiog nesitiki kad gali išvažiuoti į pagrindinį iš šalutinio. Kaip ten bebūtų, man patinka daugiau tvarka nei betvarkė. Bet prisitaikau ir aš iš miesto skuodžiu kaip vietinis. Policija čia korumpuota ir moki baudas be čekių, man to neteko patirti, bet Arūnui jau teko. Todėl jis stengiasi kuo taisiklingiau važiuoti, nes kaip ir darbe taip ir sustojus prie policijos yra tie kurie stabdo ir jų „načialnikas“ kuris sprendžia kas ir kiek mokės ir kas tau labiau apsimoka susimokėti kyšį ar nuobaudą tikrą. Kyšis dažnu atveju visada gaunasi pigiau, nors kas ten žino, juk baudų lentelės niekas neatkiša, tik duoda suprasti geriau jau man mokėk :). „Načialnika“ pasakė ir moki.
OFF TOPIC: Prieiname prie gatvėje stovinčio pirmoje vietoje taksisto, ar paveši, sako sėskit, tad iš eilės galo atlekia kitas, prasideda mosikavimai, rėkimai ir karštos diskusijos tarp taksiorų. Mes mojam į juos ranka, nes nu nemalonu norėjom įsėsti į taksi, o jie ten tikrą šaukimo konkursą paskelbia. Belaukiant taxify, prie mūsų po gerų 10minučių slapta prilekia tas pats taksistas į kurį norėjom sėsti sako – važiuojam. Deja, mes jau laukiam taxify, nuvažiuoja. Ir tai yra viskas dėl vieno euro arba 2manatų. You have to love east temperament.