Planuoti pajudėti anksti aš visada tikiuosi, bet gaila, – bergždžiai. Taip ir čia ant moto sėdu tik 2dienos. Tikrai nepasieksiu Sakartvelo. Ir neskubu, šiek tiek paklaidžiojęs dieną praleidžiu sukdamas kilometrus atgalios, per kitą kelią nei atvažiuojant, per kalnus. Jie nėra įspūdingi, bet pakeliui, randu Albanų krikščionišką bažnyčią kuri pastatyta tiesiog ant skardžio, vis tiek pagalvoji, kaip ten užgabenti viskas uolienas iš ko ji pastatyta, pastebiu kad čia dažnai buvo statoma tiesiog sudedant, kažkokiu būdų apipjaustytus uolienos sluoksnius, jokios jungiamosios medžiagos. Bent jau jos nesimato sienose, gal skliautai ir buvo su kažkuo muryti. Įspūdinga ir keista, tokiuose kraštuose krikščionybės apraiškas rasti. Buvo laikai, kai krikščionys kryžiaus kelius darė, pasiekė ir šituos tolimus kraštus. Užsiropščiu Alpu iki jos pažiūriu ir suku rankeną toliau. Privažiavęs Gebele, užsuku į Arūno rekomenduotą restoraną. Ten pirmas sutiktas padavėjas pareiškia kad nėra vietos, aš nepasiduodu varau toliau, randu administratorių ir jis mane nuvedą į atskirą kambarį. Čia pas juos taip įprasta, mes įpratę valgyti ir laiką leisti bendroje erdvėje. Čia daugiau kaip namelių prieglauda tarp gražaus parko. Visi šeimomis arba šeima iš kelių žmonų kurių tik akys matyti, sėdi kioskuose, iš jų išėjus gražus vaizdas. Tokį kioską gaunu ir aš. Mane aptarnaujantis padavėjas labai nešnekus nei rusų nei anglų kalba, bet tikrai jo nuoširdus aptarnavimas uždirba jam arbatos. Dangus virš manęs griūva, deduosi aprangą, pačiu laiku nes už 5minučių aš jau pekloje, aplink mane krenta medžių šakos. Vietiniais su avariniais stoja pekėlėse, aš su vyčių palengva bet narsiai žengiam tolyn. Nėr kur stoti, nėra tikslo stovėti vietoje, vėlu tamsu turiu pasiekti kažkokį miestą kad susirasti nakvynės vietą. Matomumas momentais nulinis. Bet susitvarkom, atidaręs viešbučio duris, įeinu visas tamsus permirkęs, su kamera ant šalmo, žliaugiantis. Man iš karto pareiškia kad nėra vietų, aš klausiu patarimo kur dar galėčiau, nes nors verk lauke pila kaip iš kibiro ir žioplinėti nebesinorėtų. Ignoruoju tai kad vietų buvo per bookingą, tiesiog gal nenorėjo manęs tokio savo švariame viešbutėlyje matyti. Tegu. Radau dar smagesnę, stovi du vokiečių Suzuki DR, paskendę purve, pastogės ir Alpui užtenka. Iš karto pristato man arbatos skanios vietinės. Geriu ir gręžiu viską. Hostelis, bet yra viskas ko reikia. Lauke pradeda dar stipriau, lyti turbūt tokio stipraus kritimo vandens nesu ir matęs. Pakalbinu vokiečių porelę, jie jau du mėnesius keliauja ir greitai nežada nustoti. Planas dabar Sakartvelo, po to Armėnija, Iranas. Pagalvoju sau, koks laimingas diedas, turi moterį kuri važiuoja kartu su juo su savo endurke, per visą šitą nuotykių kelionę, ir dar tiek laiko turi pakeliavimui. Pasidžiaugiu, nu gerai sekunde ir užpavydėjau. Pažiūrėjo jei futbolo čempionatą Maskvoje, ir po to kiek įmanoma offraodu pasiekė šiuos kraštus. Įdomesnis, per paskutines dvi dienas nuvažiavo 24km per upės vagą kalnuose. Nepasigirdo, 12km į dieną. Tai ką aš čia verkšlenu kai 200 km važiuoju 5 valandas. Jėgelė kitaip nepavadinsi. Palinkim vienas kitam sėkmės ir einam gultis.
