Site Overlay

17. Rugpjūčio 6. Sheki (AZ) – Omalo (GE) Mano asmeninis tikslas pasiektas

Rytas, prasideda nuo pasivaikščiojimo link pardės. Jei jau aš hostelyje galiu ir pusryčius sau susimeistrauti. Tai šį kartą, yra du bananai ir du jogurtai. Kavos, taip reikia kavos, tirpi kažkaip manęs jau nedomina. Traukiu savo aparačiuką, ir savo lavazą kavą iš terbos. Dedu ant plytos, šiek tiek neįprasta matyti plytą kuri per pus dujinė, per pus elektrinė. Šiaip ne taip išmokęs jungiu kavą savą ir jau laukiu gero jos kvapo. Aplink trinasi australas ieško kažko, papliurpiam, sako žino Lietuvą, o tuo labiau jos sostinę Rygą. Taip pat pasakoja buvęs gražiam miestelyje Sigulda pavadinimu. Aš jam duodu suprasti, kad nepataikė, atšaunu, tai Latvija. Susipranta atsiprašo, ir pasakoja, daug laiko praleidęs Rygoj, ir tikrai žino Nidą, Palangą, Klaipėdą. Dar kartą atsiprašo už sumaišytus pavadinimus. Aš nepasimetu berių jam čili į akis, sakau – „not a great start of the morning“ pažvengiam kartu. Nusileidus į žemės lygį taip vadinamą pirmą mūsiškai aukštą. Randu prie stalo merginą iš Belgijos, jai su geografija sekasi geriau. Nebuvus bet žino Lietuvą ir šiek tiek daugiau apie mus. Pati ji, sau keliauja aplink pasaulį viešuoju transportu. Liks čia porai dienų, bandys pakilti į kalnus. Pasiūlau jai „tikros kavos“ neatsisako kaip žinodama kad Palangiškis nejuokauja kai tokią siūlo. Išgeriam, papasakoja kaip jai sekasi savo odisėjoj, o aš apie savąją papasakoju. Pakuodamas daiktus, pastebiu kad nėra navigacijos, išberia mane karštis, ne nu, ne jau pamečiau, kur galėjau? Permąstau visus paskutiniuosius žingsnius savo kaip taip gali būti kad jos nėra, išknisu viską, pačiam nesitiki, aš ne iš tų kuris daiktų nerasčiau. Nors šitam mandruoliui – man, yra buvę visko, esu ir po darbo dienos supratęs, kad su skirtingais batais leidau dieną. O atrodo man taip neatsitiktų. Todėl atsargiau pradėjęs vertinti tą posakį – man taip nebūna. Pradedu, sunkiai, prisiminti vakarykščią veiksmų eigą. Ir panašu, kai buvau kitame hostelyje kuris manęs nepriėmė, buvo toks momentas kai iš terbos nuo bako mano rankose pabiro daiktai. Atrodo viską susirinkau, pasirodo ne. Sėdu ir važiuoju tiesiai link jos, ten suradęs jau kitą asmenį prie registratūroje, atsidėkodamas įbruku manatais sumą panašią į 10 eurų ir gintarinį pakabuką. Kas man padeda tiesiogiai ar ne jį gauna. Tai Lietuviškas auksas – gintaras. Fainas bernas, bando nepriimti pinigų, bet parodau savo dėkingumą už šį tikrai nepigų daiktą ir jų sąžiningumą, parodau kad tikrai noriu atsidėkoti ir jis priima. Man, ne galvoje premijos pinigai, labiau daikto vertė kurią atgavau. Aš ir vėl kelyje, jau nelyja, nors vakar buvo panašu kad tai niekad nenustos. Siena kertu greitai, Kartvelai jau pažįsta mane, sako tu neseniai buvai pas mus pravažiuok, netikrina nieko, tik pasą. Aš keičiu pinigus, ir maunu tiesiai link Tušeti regiono, dėl kurio sumąsčiau važiuoti čia. Pakeliui randu fantastišką vietą pietums, pietūs pas mane arba vakarienės metu arba išvis nebūna. Būna iškarto vakarienė, jei paprasčiau aiškinus, valgau aš du kartus per dieną kai suku kilometrus, pusryčius jei gaunu, ir tada vėlai vakare. Kartais nusišypso man laimė ir tai atlieku prieš pasiekiant miego vietą. Valgau skaniausią iki šiol ragautą harčio ir tikrai dėmesio vertą avienos šašlyką, šį kartą gaunu su juo ir grilintas daržoves. Skanu, o ir vaizdas daro savo. Judu toliau. Pasiekiu pirmąjį posūkį link Tusheti regiono, ir nuo šio posūkio manęs laukia 75 kilometrai link Omalo miestelio. Atrodo juokas, kas tie 75, bet kad suprasti kas tai reikia atvažiuoti ir tai įveikti. Tik pradėjęs spausti, pamatau dviratininkus, prausiančius savo transporto priemones. Ant vieno iš jų man susivaidena Lietuvos vėliava. Klystu stipriau nei Australas. Tai Kolumbijos vėliava. Bet klystkeliai ne visada nuveda link blogo. Susipažįstu su dviem dar smagesniais #ridealone keliautojais, kurie tik neseniai apjungė jėgas kartu prasivažiuoti keletą kilometrų. Abudu jie mina aplink pasaulį dviračiais, pasidaliname įspūdžiais. Jie ryt šturmuos šį kelią, kurį aš planuoju įveikti dar šiandien. Lekiu toliau, sutinku rusijos baikerį su antra puse, jie jau apsisukinėja, nes jų baikas neskirtas bekelei, jie nepadarę namų darbų kaip ir aš pabandė jį įveikti savo Yamaha, galingu dideliu moto tik neskirtu tokiems keliams. Stoju, klausiu gal kas nutiko, sako ne, šitas kelias ne mums, aš tik paantrinu viršuj bus dar blogiau. Aš neklystu, kelias koks jis bebūtų, nesugadina vaizdo. Kai planavau kelionę į Sakartvelo, turėjau tik nuotrauką, būtent iš tušetijos. Ir jei neklystu mano bendra vardis pavardis – Linas Ramanauskas, Nidos FM dievulis, įvardino, kad tai tušetija. Čia ir prasidėjo mano planas pasiekti tai, kas tai bebūtų, nes tai gražu ir nepamirštama. Aš pagaliau teisingame kelyje, mano kelionė iki mano išsvajotos vietos užtruko, bet aš jau čia ir kalnai siauri jų keliukai mane nuperka iš karto. Čia nėra nei asfalto nei nieko panašaus į kelią. Čia yra tik begalinis grožis kalnų, begalinis grožis gamtos, apie kurią svajojau visus metus. Kylu aukštyn ir su kiekvienu metru į viršų mane tai dar labiau stebina, padarau porą video jums. Per obano pass, važiuoju iki pat 23h. Pasiekęs Omalo miestelį suprantu kad jis iš tikro labai mažas, ir kad šviesoje reikėjo planuotis kur kas ir kaip. Pakeliui link jo sutinku grupelę žmonių kurie tiesiog sėdi ant keteros pasistatę buteliuką ir maisto apsikrovę visą galybę švenčia, ką nežinau, bet tai vyksta virš debesų. Praburbiant su Alpu palei šoną kviečia rankos mostais ir mane, parodau nykštį į viršų ir lekiu toliau man dar liko šis tas. Leidžiantis kitoje pusėje keteros pradeda lyti, smarkiai, tai manęs tikrai neveikia teigiamai. Bet aš žinau liko mažiau nei puse, toliau laikau kursą. Pagaliau išsilaisvinęs iš lietaus pralekiu „Ranger Station“ šunis tik mane palydi piktoku balsu, o rangeris kol pabunda belieka stebėti mano dulkes.

Grįžtant į laiko juostą, pasiekiu Omalo, tik sutemus, lipu pagal navi į centrą, kokį centrą, juk tai mažas kaimelis. Pabandęs per bookingą rasti vietos, suprantu kad paprasčiau būtų tiesiog nueit į šalimais esantį namą kuris publikuotas išvaizda kaip HOTEL, randu ir gaunu viską. Kambarį, chacha, ir maisto. Viskas paruošiama čia ir dabar, šeimininkutės dėl manęs padaro vakarienę, nes kiti viešbutuko svečiai jau pavalgę. Tikrai įspūdinga, bet tai kalnų gyvenimas, tikiu kad visur taip. Man tai kažkas naujo. Bet kokiu atveju šiaip ne taip užsiropštęs iki „viešbučio“ kiemo su moto, ta atkarpa buvo sudėtingiausia, lipti teko gal į 70% įkalnę, jau mačiau kaip verčiuosi atgal. Nereikėjo ir dėl to džiugu. Vienas iš jų Kartvelas susipažįsta su manim, jis padėjo man susipakuoti moto, vakarui, šviesdamas žibintuvėliu. Diena baigiasi gan greitai kaip ir wifi, visi linkstam link miego. Kad ir kaip būtų mes minimum 2km aukštyje, todėl gastinicoj, užklotai rimti ir tai yra pirma naktis kai aš gerai išsimiegu. Viskas aišku tai ne aukštis ar dar kas tai, tai karštis neleidžiantis man išsimiegoti. Nuo jūros iki jūros, tai oficialus mano šaukinys, bet aš šią naktį jaučiuosi pasiekęs savo asmeninį tikslą – Tusheti, Omalo.

2 thoughts on “17. Rugpjūčio 6. Sheki (AZ) – Omalo (GE) Mano asmeninis tikslas pasiektas

Parašykite komentarą

lt_LT
lt_LT
%d bloggers like this: