Site Overlay

18. Rugpjūčio 7. Omalo (GE) – Udabno (GE) netikėti susitikimai

Vakar galvodamas, kad ilgai miegosiu užsiprašau pusryčių – 10h. Kalnų oras ir vaizdai mane verčia iš lovos 8 ir 9 aš jau pas besišypsančias šeimininkutes kurios, kikena iš to mano užsakymo 10h. Neturkus, esu kelyje link Tbilisio, planas pasiimti dorną ir važiuoti atgalios link Batumi. Leidžiantis, sutinku kolumbiete Juoanita, su kuria vakar susipažinom, ji su visu svoriu kopia į kalną serpantinais. Duodu jai žaibą ir pasakau, kad labai žaviuosi tokia mergina kuri važiuoja viena pati aplink pasauly. Ir tai dar ne pabaiga. Žinau merginu kurios nenuvažiuotų iš Vilniaus į Palangą su viešuoju transportu, o čia su dvirka aplink pasauly, You Go Girl! Vis dažniau susimąstau, tokie žmonės gali nuversti kalnus, jei jau pasirenka tokius iššūkius gyvenime. Iš tikro, nieko per daug sudėtingo nėra, bet reikia nebijoti pabandyti, čia turbūt svarbiausias momentas, kaip ir visur – žengti pirmą žingsnį. Leidžiantis žemyn su kiekvienu kilometru kyla temperatūra ir krenta mano nuotaika, atsiranda tas nuovargis, nors naktis ir superinė buvo. Viskas dėl karščio reikia keisti kelionių laiką, nes kitaip teks visada kovoti su karščiu, kuris atima kelionės, pažinimo malonumus. Sunkiai sekasi surasti valgymo vietą, nes gerą galą minu per ne turistinius maršrutus, gal ne veltui. Likimas iškrečia malonų siurprizą tik sustojus. Prie manęs su plačia šypsena prišoka Maček‘as, abu negalim patikėti ir sakom vienas kitam Co Te k___ Perdolish, čėšč! Kaip bebūtų keista, atsiranda man ir nuotaika ir šypsena veide nušvinta. Nebesinori valgyti, nebelieka nuovargio atrodo. Sutikti jau savus, tolimam krašte tikrai malonu ir tai kelia nuotaiką. Sėdam valgome, kartu prie stalo. Jų du ekipažai, kiti du Omalo miestelyje, su jais prasilenkiau atsimenu bet nepažinojau todėl nežinojau, kad jie Maček draugai. Taigi Mačeko ir Piotro ekipažai gižinėja iš Aze, kaip ir aš, taiko link David Garedga pasiūlo ir man jungtis. Man, tai šiek tiek nukrypimas nuo mano plano, plius pergyvenu kad liks labai mažai laiko iki kelto. Liks tik viena diena. Bet ar aš Tbilisi liksiu, ar važiuosiu su jais atstumas vis tiek panašus. Na kaip čia nevažiuosi, žinant Ukrain Ferry keltų „punktualumą“ tikrai suspėsiu. Lekiam kartu, nusukam nuo kelio į žvirkeliuką, pirmasis iššūkis upės pervažiavimas, kuri buvo didžiausią šioje kelionėje. Mačekas matydamas, kad aš dvejoju, dėl gylio, mauna pirmas su savo tanku. Įsitikinu kad gylis neturėtų būti per didelis man neriam kartu su Alpu. Po keliolikos kilometrų man reikia pasikeisti bateriją kamerai. Taip užtrunka nes išardau to nenorėdamas Go Pro kevalą ir tenka paspręsti rebusa kaip jį sudėti. Todėl atsilieku, žvirkeliukas negailestingas, o mano kelnės pilnos laimės ir aš vejuosi. Jau momentais nepataikau teisingai į duobes, ir pradedu galvoti, kad reiktu nuimti gazą kitaip prisidirbsiu. Ir tada tik op jaučiu aš ir Alpas atsiplėšeme nuo žemės. Skrydžio buvo smagaus nes tai užtrunka, spėju suprasti kad ratais neliečiame žemės ir kad leidžiuosi priekiniu ratu, o tai gali baigtis, visaip. Nesismulkinant, pajuntu – Touchdown. Kietas, skaudus su papildomais garsais iš bagažo skyriaus, bet mes riedam toliau, nieko atrodo viskas liuks. Mažinu vijimosi tempą, nes taip galiu prisidaryti bėdos sau ir Alpui.

Vakare pasiekiame Udabno kaimely, ir jame esantį lenkų hostelį su kempingu. Ilgai mano draugai svarsto kaip teisingiausiai pastatyti jų tankus. Pradedu juos be svarstančius filmuoti ir juoktis iš jų, kad mes važiavom iki čia trumpiau nei jie diskutuoja apie tinkamas auto pozicijas. Galu gale sustoja viskas į vietas, stoja ir pirma karta mano palapinė, vežuosi ją jau antri metai bet vis progos nebuvo pastatyti 🙂 Vakaro pramogos, tai žirgų poravimosi pasirodymas tamsoje, pokalbiai prie laužo ir chacha.

Parašykite komentarą

lt_LT
lt_LT