Site Overlay

19. Rugpjūčio 8. David Garedga (GE) – Tbilisi (GE) – Batumi (GE) Viena labai ilga diena.

Ryto važiavimai, per stepes man palieka didžiausią įspūdį, ypač kai užnugaryje du tankai, jaučiuosi kaip saugojamas jų. Aplankytas vienuolynas, tikrai keistoje vietoje, vidury stepių. Dabar ten trijų valstybių sienos susikerta vsai netoli, Armėnų, Azerų ir Kartvelų. Išvinguriuojam ir pirmame miestelyje skiriamės, aš link Tbilisio, jie link Kazbek.

Iš Tbilisio mane kažkaip neapsižiūrėjusi išveda, per šunkelius tokius kurie man labai, patinka, bet jau 14 valanda, o man riekęs kalnų keliukais dar įveikti apie 600km. Laiko tiesiog nebėra, o norėtųsi pasiekti Batumi šiąnakt kada tai bebūtų. Važiuoju dar kitokia Sakartvelo, link Vardzia. Toks ir buvo mano pradinis planas, pradžioje važiuoti viršuje link aze, o grįžti apačia palei Armėnija. Tik buvau suabejojęs ar užteksiu laiko. Šioje pusėje mažiau policijos, per karštą asfaltą toliau bėgioja driežiukai, vis. Man regis susilažinę su draugais savo įrodinėja, kad spės perbėgti gatvę ir aš jų nepervažiuosiu, jiems lyg šiolei sekasi gerai lygu nepapuola nei vienas po mano ratu. Kylu ir laikaus apie 1,5Km aukštyje, vesu, net šalta pasidaro. Pravažiuoju du didelius ežerus. Pietauju, deja šašlyką, man neša virš valandos, o laikas man toks brangus dabar, suryja tie pietus beveik dvi valandas sėdu važiuoti, stengiuosi ne įsitempti ir priimti situacija kokia jį yra ir mėgautis tuom, kiek tai įmanoma. Tai pavyksta, kol šiek tiek padurniavęs ima ir užgesta Alpas, bet dabar jau visai. Stoju, riedu, dar bandau, bet jis sako ne. Tik ne čia juk čia šalta, aplink nieko nėra. Bandau apie 15 minučių užkurti pažiūrėti jį surasti kas čia gali būti. Pradžioje dinginėjo trauka, po to užgęso. Kol ten krapštinėjuosi jau turiu vieną žiūrovą, pagalbininką. Bet staiga jis burpt ir užsiveda. Ok Džiaugsmo mažai nes tikiu kad vėl taip atsitiks. Važiuoju ir pradedu mąstyti, reikia sprendimus priimti, kad po to nereikėtų kažkur miške, tamsoj, apsikabinus mešką,  verkti atsisėdus ant kelmelio. Pradedu žvalgyti serviso, sekančiame kaime. Na turiu aš sėkmės kažkiek negali sakyti, pamatau keturratį. Apsisukinėju, lekiu atgal įsižiebė viltis rasti meistrą. Deja seniukas, sako aš nieko nesuprantu ir veja mane lauk, bet pasivedęs parodo kad dar šimts metrų ir privažiuosiu servisą, ten sako rasi pagalbos. Na kas man belieka, pradeda vėl lyti. Servise, prašau pagalbos, meistrelis irgi pradžioje sako nežinau kaip moto, veikia nerasiu bėdos čia pas tave pilna elektronikos turbūt. Skubu paneigti ir supanikavusį meistriuką nuraminti. Sakau aš paskambinsiu pasitarsiu su draugu, ir tau beliks man padėti paardyti, ir gal rasim kartu bėda. Sutinka, aš mintyse ploju rankytėmis. Suku savo meistriukui Adomui, pasitariam ir jau ne pasitarus man buvo įtarimas kad čia su kuro padavimu kažkas. Nes tai dingsta tai vėl atsiranda trauka. Gal koks filtras kuro. Nori nenori šiek tiek susierzinu dėl esamos situacijos, vakaras tamsėja, lyja ir kas svarbiausia iki kelto išvykimo valandų mažėja. Serviziuke apspinta mane krūva vietinių, visiems įdomu kas čia ir kodėl, pas ką ir iš kur. Pradedam ieškoti problemos, niekaip negalim rasti kuro kraniuko, durniukai, nes jo nėra. Nerandam ir filtriuko. Žodžiu iš manęs juokias ir Adomas, kaip aš nejungęs rezervo niekad per tiek laiko, nu nereikėjo ir net nežinau kur jis. Nejungiau nežinau,  nesuprantu ko čia juoktis, aš mėgstu važinėtis, o ne kraniukus sukinėti va taip va. Gal kam labiau patinka pastarasis užsiemimas, man ne. Taigi nuardom visą plastmasių oazę priekyje, iškilnojam baką, ir sudedam taškus ant i. Filtras viduje bako, kraniuko nėra nes nereikalingas, čia mandriau padaryta, Honda yra Honda. Vakuminė šlangutė atlieka darbą tų kurie mėgsta kraniukus sukelioti, todėl ir galiu važiuoti vienas, nereik man sukeliotojo dar pasiimti. Ta šlangutė kaip ir įtrūkus, timptelim smarkiau, ir visai nutrūksta. Viskas ok, jos užtenka ją pastatom į vietą. Aš kai dirbu mėgstu testuoti arba patikrinti dalykus, kad būtų 100%. Kad pakeitimas išsprendė bėda, nesu iš tų kuris sako – „Turi veikti dabar“, nes dažnu atveju neveikia. Todėl geriau pasitikrinti pačiam ir žinoti kad veikia. Deja nesurinkus visos plastmasių oazės ir nepavažiavus nieko nesužinosi. Renkam, tvarkom sumokėjus važiuoju toliau, atrodo viskas gerai. Nusprendžiu kad jei kartosis bėda, perkelsiu kelto bilietus vėlesnei datai ieškosiu kur miegoti ir spręsiu rytoj bėdą. Bet, moto eina kaip patrakęs, nu kur neisi ne kiekvieną dieną klizmas stato, todėl jei nenori kad kartotųsi malonios procedūros, tiesiog atlieki savo darbą. O padirbėti teko ir man ir Alpui. Pradėjo smarkiai lyti, žaibuoti. Prasidėjo serpentinai, kelias pasidarė slidus. Pora kartų vos neišsitiesiau, reikėjo poros posūkių kad apsiprasti su nauju važiavimo tempu per lietų. Nebegaliu taip drąsiai stabdyti, nes iškarto čiuožia ratas, nebegaliu taip drąsiai guldyti, taigi stipriai krenta mano tempas. Dar servise vyrukai galėjo suprasti kodėl renkuosi tiesesnį kelią, bet negalėjo kodėl naktį, pradėjo apie meškas vilkus bairiuoti. Kai pamatė kad visai nesureagavau, paspaudė ranką, palinkėjo sėkmės ir pasiūlė grįžti jei bus bėdų. Prieš miškus, paskutinį kartą užsivariau kuro, ir į baką ir dėl visą ko ir į papildomą bakelį, ką čia gali žinoti, kuom šita ilga naktis baigsis. Na ir išsukus iš miestų į kaimus, prasidėjo naktinis bekelės važiavimas. Tai negana to, kad kelias toks vietomis žvyrkeliu nepavadinsi, o dar ir vandens išgraužos ir to vandens nemažai. Išsigandau, kad po ilgo kopimo į viršų, neprivažiuočiau nuplautos ar užgriuvusios nuošliauža dalies ir netektų suktis atgal. Atrodė tada tikrai prarasčiau viltį. Tai taip kai pradėjo lyti sugedus moto apie 6h vakaro ir sėkmingai pralijo iki 3 nakties. Pakeliui pravažiavau, slidinėjimo kurortą arba bent jau jo statybas, nes buvo ir trasų ir visko. Khulo miestelis buvo man tarpinė stotelė, iki ten ilgai ir labai lėtai kopiau per bedangę trasą, per kalnų kaimelius. Atrodo kad pravažiavau labai gražias vietas, bet aš tik nujaučiau, arba iš uolų prie kelio spėjau. Matyti galėjau tik tiek kiek mato mano žibintai. Be reikalo nestoviniavau, nebuvo jauku ir apie tas meškas buvau pradėjęs galvoti, bet kur ten, kai prasilenkiau su pora mašiniukų, supratau yra ir čia civilizacijos nepražūsiu. Kilo ir krito aukštis, temperatūros, rūkas. Ir kai pervažiavau sunkiausią bekelės vietą, prasidėjo asfaltuotas kelias, bet toks kur irgi daug neprispausi, šlapia ir labai vingiuota, o klaida dovanotų šuolį nuo skardžio arba uolos taranavimą. Man sekėsi susiturėti ir pasirinkti teisinga požiūrį. Pats norėjau, pats turiu tai pasidžiaukime ir nesinervinkime. Tai sekėsi puikiai, važiavau ir juokiausi iš vietų kur galėjo lenkiškai stipriai pasikeikti. Jei pradėjai tai ir užbaik. Taip ir padariau 3:30 jau leidau laiką sausoje lovoje hostelyje. Kuris kainavo per pus pigiau už susmirdusį viešbutį į kurį papuolėme išsilaipinę. Diena buvo super ilga ir daug km susukta, todėl lūžau kaip lapas. Nebuvo ko laukti už 4h vėl keltis.

2 thoughts on “19. Rugpjūčio 8. David Garedga (GE) – Tbilisi (GE) – Batumi (GE) Viena labai ilga diena.

  1. Bandau įsivaizduoti save svetimoj šaly, nežinant kelio, naktį ir lyjant. Adrenalino dozė garantuota.

    1. Jei žengi žingsnį jo nebijodamas, tai veikiausiai nedarai nieko naujo, todėl kai jau žengi tai reikia būti stipriam ir nepasiduoti, neprisigalvoti problemų kurių nėra. Tik įvažiavus į miškus galvojau apie meškas, apie kurias perspėjo ir pagąsdino vietiniai. Turbūt juokaudami. Bet jos man iš galvos neišėjo gan ilgai, po to aš susikaupiau ir pasakiau sau, imkis problemos kai ji bus, o kol nėra varai toliau neatsisukdamas. Taip gera dalis nakties praėjo su šypsena veide. Viskas priklauso nuo požiūrio, tik dažnu atveju mums nėra lengva jį pakeisti.

Parašykite komentarą

lt_LT
lt_LT
%d bloggers like this: